Čia, šalia planetariumo žvaigždėto dangaus, atsiveria kosminė paveikslų begalybė .„Moteris – kaip kosmosas, kaip visata – ji yra begalybė”, – sako menininkas, kurio parodą inspiravo kelionės po Senegalą, Iraną, Gruziją ir kitas šalis.

M. Abramavičius-Neboisia – dailininkas, poetas, fotografas, keliautojas, rašytojas, skulptorius, videomenininkas, aitvarų meistras iš Užupio Respublikos. Ryškių, šiltų – visai nelietuviškų spalvų jo tapybos darbai dažniausiai atkeliauja iš kitų pasaulių, juose skleidžiasi neregėtos gėlės, dunkso kalnai, kunkuliuoja upės… Šįkart Mariaus paveiksluose sukasi laiko spiralės, nukeliančios į visatos begalybę bei moters sielos ir akių gelmes.

„Kodėl moteris? Moteris dailininkui yra mūza, įkvėpimo šaltinis, Nors, mano manymu, moters socializacija būna net keturių rūšių: būna moteris šeimininkė, būna – karys, būna – prizas, o moteris-mūza būna labai retai, vis tik tokia duotybė yra unikumas, ir čia jau kaip kam pasiseks…” – samprotauja M. Abramavičius.

„Moteris – tai ugnis, šiluma, aistra, gyybė, o begalybė – kosmosas ar visata – nors yra visai kas kita, bet ir pačioje moteryje yra ta begalybė… Tad begalybės fone moteris tikrai gerai žiūrisi, – šypsosi menininkas. – Moteris man yra kitas pasaulis, veikiantis visai kitais principais – kitaip girdinti ir matanti šį pasaulį. Tai nežinoma žemė, tai visai kita visata, kurioje keliaudamas kaskart atrandi kažką naujo. Tai stichijų pasaulis, kur čia audros čia cunamiai, čia ramus lietus ir čia pat saulė, kur metų laikai keičia vienas kitą kartais greičiau nei bėga dienos…”

Tyrinėjant M.Abramavičiaus paveikslus kartais galima matyti tik figūrą, neatkreipiant dėmesio į foną. O kartais galima įsižiūrėti į foną, kuriame yra moteris. Ir nė kiek nenuostabu, kad toji moteris-mūza menininką nuskraidino link begalybės.

„O kas yra begalybė? Begalybė tai būsena – tai tokia kokybinė būsena, į kurią geriausia įkristi žiūrint žvaigždėtą naktį į dangų… - užsisvajoja M.Abramavičius. – Tą būseną galima pajusti ir žiūrint į mano paveikslus iš ciklo „Pasaulio sutvėrimas” arba mėlynojo periodo kūrinius, jie atspindi tą nežemišką plevenimą, kuris mane tuomet aplankė. Tai toks begalybės priartėjimas, kai net kasdienybėje matai, jauti girdi taip, tarsi fone visuomet suvoki esant begalybę ir jauti save kaip kosmoso, visatos realią dalį…”

Menininko kūrybą inspiruoja daugybė kelionių, šalių, įspūdžių, potyrių, spalvų. „Kelionių impresija – tai „Afrikos portretas”, nutapytas po kelionės į Senegalą, keli paveikslai tapyti Gruzijoje, „Laukianti prie jūros” – prie Kaspijos jūros ir netoli Batumio”, kiti – kitose šalyse, – pasakojo dailininkas. – Tačiau kūrybą inspiruoja ne tik kelionės, o ir realybė, ir mano vidinio pasaulio santykiai su realybe, ir tai, kas dabar rezonuoja, į ką atsiliepia, ką girdi, ką mato mano akys ir kaip jaučia mano širdis.”

Parodoje Vilniaus universiteto planetariume eksponuojami per daugiau kaip dvidešimt metų sukurti M. Abramavičiaus tapybos darbai. Seniausias parodoje eksponuojamas paveikslas „Ieva Buda ir gėlės” tapytas 1993-iaisiais, naujausias – 2016 metais tapytas Afrikos portretas.

Paroda Vilniaus universiteto planetariume (Konstitucijos pr. 12A, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 dienos.