Sostinę kitą savaitę įsiūbuos „Vilnius Jazz“

Ruduo Vilniuje jau neįsivaizduojamas ir be džiazo muzikos. Spalio 9–13 d. miestas vėl paskęs spalvinguose festivalio "Vilnius Jazz" ritmuose.

Į festivalį suvažiuos nemažai garsių užsienio muzikantų, taip pat jame gros Lietuvos džiazo žvaigždės. Tarp jų – Vladimiras Čekasinas, vienas Lietuvos džiazo mokyklos kūrėjų, džiazo saksofonininkas, klarnetininkas, kompozitorius, pedagogas, režisierius. Prieš festivalį su V.Čekasinu kalbėjosi "Vilniaus diena".

– Maestro, kokį kūrinį atliksite festivalyje "Vilnius Jazz"?

– Tokias variacijas, kurias pavadinau "Įsiveržimais". Tai – totalinė koncepcija, daug programų joje. Vieną atliksime drauge su Vladimiru Tarasovu. Bus toks mano kūrybos ir klasikos motyvų miksas. Visa kūrinio koncepcija, struktūra – mano. Tokios programos Vilniuje dar nebuvo.

– Kurio klasiko motyvų pasigirs tame kūrinyje?

– Bus elementų iš Sergejaus Prokofjevo kūrinių. Bet S.Prokofjevas nebus originalus.

– Ar jums įdomus festivalis "Vilnius Jazz"? Turbūt klausėtės jo koncertų pernai, užpernai?

– Labai įdomus. Atvyksta gerų muzikantų. Praėjusio festivalio koncertų klausiausi, buvo tiek daug gerų muzikantų, kad visų net negaliu prisiminti. Iš Prancūzijos visada atvažiuoja labai įdomių muzikantų.

– Ekonominis sunkmetis, ko gero, greitai nesibaigs. Muzikantai sulaukia vis mažiau kvietimų koncertuoti. O kaip sekasi jums?

– Aš niekada nedirbau tik koncertuose. Aš darau projektus, būna užsakymų kurti muziką, režisuoti. Tie projektai susideda iš daugelio įvairių elementų. Įprastų turų, kuriuos rengia muzikantai, aš nerengiu – taip nedirbu.

– 1971–1987 m. buvote Lietuvos džiazą plačiai garsinusio Viačeslavo Ganelino trio GTČ narys. Išvykus V.Ganelinui gyventi į Izraelį, trio išsiskirstė. O gal pastaruoju metu kur nors vėl grojote drauge?

– Ne. Kai buvo užsakymų, grojome Anglijoje, Vokietijoje. Jei yra užsakymas, finansavimas, galime susitikti ir dirbti įvairiose pasaulio vietose.

– Koncertai su V.Ganelino trio jums, kaip muzikantui, turbūt labai daug davė?

– Be abejo. V.Ganelinas – genialus muzikantas. Galima sakyti, man pasisekė.

– Kuris jūsų koncertas – su V.Ganelino trio, savo kvartetais ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bigbendu – buvo ypatingas? Neužmirštamas?

– Turėjau šimtus programų, projektų. Neatsimenu. Negaliu pasakyti. Kiekvienąkart sprendi konkretų uždavinį.

– Ar jaunystėje turėjote, o gal ir dabar turite savo džiazo dievaitį – idealą?

– Į tą klausimą niekada neatsakau. Prie to atsakymo einu iš kitokio požiūrio taško. Apie tai būtų ilgas teorinis pokalbis.

– Ar dar kuriate muziką kinui? Kažkada puikių rezultatų pasiekėte su režisieriumi Pavelu Lunginu. Jo filmai "Taksi bliuzas", "Vestuvės", kuriuose skambėjo jūsų muzika, buvo įvertinti Kanų kino festivalyje: vienas laimėjo didįjį, kitas – specialųjį prizus.

– O, darbas su Paša buvo seniai. Paskui buvo daug kitų režisierių, filmų, įvairių projektų. Net pamiršau, koks buvo naujausias filmas. Bet pastaruoju metu užsakymų kurti muziką kinui neturėjau. Kūriau muzikinius-režisūrinius darbus scenai. Pavyzdžiui, dariau miuziklą pagal Leonido Andrejevo veikalą "Žmogaus gyvenimas". Kūriau jam muziką, režisavau. Tai buvo Rusijoje, Permėje, ten didelis teatras.

– Ar niekada nepasigailėjote, kad prieš keturis dešimtmečius iš Rusijos, gimtojo Jekaterinburgo, atvažiavote gyventi į "pribaltiką" – Lietuvą, Vilnių?

– Ne. Tai buvo kūrybinė būtinybė.

– Jeigu būtumėte likęs Jekaterinburge, ar būtumėte pasiekęs tiek daug, kiek pasiekėte apsigyvenęs Lietuvoje?

– Tai priklauso nuo žmonių. Į Vilnių atvažiavau tam, kad dirbčiau su V.Ganelinu ir V.Tarasovu, – tada buvo mūsų trio. Buvo konkretus tikslas – kūrybinis. Specialiai dėl jo 1971 m. ir atvažiavau.

– Kokį įspūdį tada jums padarė Vilnius?

– Buvo labai mažas miestas. Žavus. Jekaterinburgas už jį buvo daugiau kaip triskart didesnis. Mėgstu Vilnių ir Lietuvą. Neseniai važiavau Panemunės keliu ir turėjau tokį didelį malonumą. Gyvenau sodyboje. Viskas padaryta pasakiškai. Kauno senamiestį aplankiau – nebuvau ten gal 35-erius metus. Kai atvažiuoji į Kauną, dirbi – arba Filharmonijoje, arba Muzikiniame teatre, kitur nueiti nėra laiko. O senamiestis ten – puikus. Jame buvo tokia puiki atmosfera.

Vilnius – tai apskritai atskira daina. Kai kur nors išvažiuoju, – pavyzdžiui, Vokietijoje reikėjo gyventi septynis mėnesius, – jau po dviejų savaičių pradedu kraustytis iš proto. Šiaip taip pratraukiau tuos septynis mėnesius, – reikėjo ten dirbti, buvo visokių reikalų, – kol atėjo laikas grįžti į Vilnių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių