„Scanoramos“ atradimai: rinktiniai didžiojo ekrano kūriniai

Lapkričio 7 d. Vilniuje prasideda Europos šalių kino forumas "Scanorama". Jo programoje – per 100 rinktinių filmų, kurie įprastuose kino teatrų repertuaruose pasirodo labai retai.

Šių metų filmai atspindi Europos sopulius: socialinę atskirtį, kūrybinę frustraciją, egzistencinę vienatvę išmaniųjų komunikacijų kontekstuose, ketvirtosios revoliucijos ir robotizacijos grėsmes žmonių santykių tikrumui. Pokalbis su "Scanoramos" įkūrėja ir vadove Gražina Arlickaite apie Skandinavijos kino aktualijas, šių metų Europos kino naujienas, moterų kiną bei festivalio programos akcentus.

– Europos šalių kino forumo "Scanoramos" susikūrimo pradžia neatsiejama nuo Skandinavijos regiono kino populiarinimo, tad pradžioje norisi paklausti apie programą – "Naujienos iš Šiaurės". Tikriausiai Lietuvoje neatsirastų už jus geriau pažįstančio ir išmanančio Šiaurės šalių kiną žmogaus. Kuo įdomūs, išskirtiniai metai buvo 2019-ieji Skandinavijos kine ir kaip tai atspindi šiųmetė "Scanorama"?

– Šiaurės šalims šie metai buvo derlingi ir įdomūs. Iškiliai atrodo norvegų kinas, daug dėmesio vertų jaunųjų danų režisierių kūrinių, kaip visada stiprus Švedijos indėlis į skandinavų kiną. Nestigo ir pergalių svarbiausiuose pasaulio festivaliuose. Roy’aus Anderssono filmas "Apie begalybę" nuskynė laurus Venecijoje, Hanso Petterio Molando "Vogti arklius" įvertintas Berlyne, abu filmai atstovaus savo šalims "Oskarų" apdovanojimuose dėl geriausio užsienio filmo titulo, gruodžio 7 d. sužinosime, kuris jų pelnė (ar ne) Europos kino akademijos apdovanojimus. Šiauriečių filmai visada laukiami svarbiausiuose pasaulio kino forumuose, kur drąsiai stoja į konkurencinę kovą su stipriausių kinematografijų galiūnais. "Scanorama" neatsitiktinai rodo rinktinius naujausius šiauriečių filmus savo programoje "Naujienos iš Šiaurės".

– Festivaliams būdinga apibrėžti ir apibendrinti tam tikras šiuo metu aktualias temas ir tendencijas, filmų kūrėjų keliamus klausimus. Gal galėtumėte pasidalyti savo įspūdžiu, koks jums yra šiandienos Europos kinas, kokį kiną šiandien atranda, pristato, kokio galbūt net sąmoningai ieško "Scanoramos" festivalis?

– Europos kinui būdingas įdėmus žvilgsnis į prieštaravimų kupiną šių dienų gyvenimą, jis gręžiasi į dabartį, tapdamas jautriu realybės veidrodžiu, kuriame atsispindi visa, kuo gyvena žmogus. Todėl ir ieškome istorijų apie žmones toje daugiasluoksnėje Europos erdvėje, kuriai ir patys priklausome. Kultūriškai kertame visą Europą nuo Šiaurės iki Pietų, veriame duris į kitus kontinentus, pristatydami kasmet kitų, ne Europos šalių filmus (šiemet tai – naujasis Afrikos kinas), ieškodami bendrų temų ir universalių siužetų.

– Šiųmetis festivalis atrodo labai subalansuotas: žiūrovas gali pasirinkti tiek tarp kino meistrų (M.Bellocchio, T.Malicko, P.Costa, W.Herzogo, R.Anderssono) naujausių darbų, tiek leistis į atradimus su mažiau žinomais kūrėjais. O ar pačiam festivaliui ir jums asmeniškai vis dar būna kokių nors netikėtų, ryškių, ilgam įsimenančių atradimų sudarinėjant naują programą?

– Ieškoti balanso tarp išvardytų kino galingųjų ir tiesiog įdomių pirmųjų antrųjų filmų iš įvairių Europos šalių yra viena svarbiausių kiekvienos "Scanoramos" programos sudarymo užduočių. Džiaugiuosi, kai tas balansas provokatyvus, įdomus ir skatinantis žiūrovus gilintis į prasmes atveriantį filmų turinį. O atrasti įdomiai mąstantį režisierių, sukūrusį nestandartinį filmą, nustebti ir susimąstyti visada yra progų įvairiuose festivaliuose. Šiemet išskirčiau tokius filmus kaip "Masalas", "Rūgštis", "Monstrai", "Nekaltasis", "Irina", "Naivumas", "Kūrinys be autoriaus", "Fortepijono dievas", "Amžinoji žiema". Kai stebi kokio nors režisieriaus biografiją, laukdamas naujo filmo, nerimauji – gali tekti ir nustebti, ir nusivilti, ir nudžiugti. Šiuo požiūriu pradžiugino žinomos britų režisierės Joannos Hogg "Suvenyras", Marco Bellocchio "Mafijos išdavikas", Terrence‘o Malicko "Paslėptas gyvenimas". Jiems į draugiją drąsiai pasiūlyčiau "Šnipę", "Pieno karą", "Agnesės meilę". Kinas yra gyvas procesas, atradimai jame priklauso dažniausiai nuo tavo noro juos patirti.

– Apie moteris kine – paskutiniu metu auga dėmesys lyčių lygybei, kine ši tema ypač aktuali. "Scanoramos" programoje pastebėjau nemažai moterų režisierių pavardžių. Ar tai buvo festivalio siekiamybė, ar galbūt moterų kinas tampa vis platesnis reiškinys? Šiemet ruošiate specialų renginį, skirtą lyčių lygybei Lietuvos kine. Ar lyčių lygybės aspektai pas mus ir Skandinavijos kino industrijoje iš tiesų labai skiriasi?

– Neišvengiamai skiriasi dėl istorinio ir ekonominio konteksto. Šiaurės šalyse lyčių lygybė turi ilgas ir stiprias tradicijas. Tai lemia ir mentalitetas, ir finansinės galimybės. Lietuvoje šiuo klausimu tik mokomės kalbėti profesionaliai, dalykiškai ir vengdami nereikalingų emocijų. Manau, kad industrijos renginys apie lyčių lygybę Lietuvos kine prisidės prie tokio dialogo kūrimo ir puoselėjimo.

Kalbant apie moterų režisierių pavardes festivalio programoje, ne kartą esu pabrėžusi, kad skeptiškai vertinu dirbtinę pastangą kurti lygybės įspūdį, tačiau realybė byloja pati už save – pasaulio ir Lietuvos kine vis garsiau skamba moterų vardai, o jų filmai nepaprastai įdomiai fiksuoja ir apmąsto amžinąsias žmogaus būties temas. Šių metų "Scanoramoje" jiems atstovauja J.Hogg "Suvenyras", Małgorzatos Szumowskos "Nešventas avinėlis", Anne Sewitsky "Sonja. Baltoji gulbė", Teonos Strugar Mitevskos "Dievas yra, jos vardas Petrunija", Nedejdos Kosevos "Irina", Jessicos Hausner "Laimės gėlelė", Miios Tervo "Aurora", Siljos Hauksdóttir "Agnesės meilė", Zaidos Bergroth "Marijos rojus", Tuvos Novotny "Čia buvo Brita Marija", Susannes Heinrich "Melancholikės užrašai", Marie Grahtø "Psichozė", Enos Sendijarević "Nuvarom kur nors", Annos Odell "X ir Y", Akvilės Gelažiūtės "Neregėta Europa". Tai skirtingo stiliaus, estetikos ir tematikos filmai, pasižymintys niuansuotu žvilgsniu į žmonių santykius, vidinį ir aplinkinį pasaulį.

– Festivalis pristatys H.P.Molando naująjį filmą "Vogti arklius" – garsaus rašytojo Pero Pettersono romano ekranizaciją su Stellanu Skarsgårdu. Šio filmo scenos buvo filmuojamos Vilniuje ir Kaune, o šiemet režisierius pats atvyks į "Scanoramą". Gal galite plačiau apie tai papasakoti? Ar buvo nelengva pasikviesti šį įdomų ir savitą kino kūrėją?

– Atsakysiu trumpai. Jeigu norvegas davė žodį, jį tikrai ištesės, o H.P.Molandas žodį davė Berlyne, po iškilmingos filmo "Vogti arklius" premjeros. "Scanorama" rodė visus šio režisieriaus filmus, du iš jų įsigijo rodyti kino teatruose po festivalio kaip platintoja, režisierius filmavo Lietuvoje ir vertina mūsų profesionalus, su kuriais dirbo. Galbūt tai irgi jam padėjo apsispręsti.

– Pristatydama šiųmetę švedo Bo Widerbergo ir brito Michaelo Powello filmų retrospektyvą jūs teigiate, kad "būtina reflektuoti patirtį ir brėžti perspektyvos kryptį". Taip pat atiduosite pagarbą Jonui Mekui. Tai gana skirtingi, tačiau savo darbais oficialiajai kino krypčiai nuolatos oponavę kūrėjai, siekę nukreipti kiną į naujas, neištyrinėtas vagas. Ar, jūsų nuomone, šiandienos kinas (ir ypač jaunieji kūrėjai) vis dar gali daug ko iš šių savitų ir gana vienišų kino kūrėjų išmokti?

Labai pavojinga nuolankiai tarnauti tokioms įnoringoms gracijoms kaip sėkmė ir karjera – tai antraeiliai dalykai, neturintys nieko bendro su kūrybos esme.

– Žinoma. Pirmiausia gali išmokti pagarbos profesijai ir tvirtos laikysenos. Maišto gerąja šio žodžio prasme, kai tradicija kvestionuojama ne tam, kad būtų kvestionuojama, bet siekiant išsiaiškinti savo vietą kino istorijos kontekste ir išgirsti savo balso skambesį, kartais susiliejantį, o kartais disonuojantį su galingomis pirmtakų partijomis. Savitai mąstančio kūrėjo kelias visada yra vienišas. Jis rizikuoja būti nesuprastas ne tik publikos, bet ir kritikų, nepataikyti į laikmetį, paskęsti tarp rėksmingų abejotinos vertės kūrinių. Jaunas kūrėjas turėtų mintinai išmokti šias tiesas ir nesiblaškydamas ieškoti savo kelio. Klasika tapę kūriniai gali tapti gerais orientyrais, padėti susivokti. Labai pavojinga nuolankiai tarnauti tokioms įnoringoms gracijoms kaip sėkmė ir karjera – tai antraeiliai dalykai, neturintys nieko bendro su kūrybos esme.

– Neseniai visas pasaulis šventė Ingmaro Bergmano 100-metį, matėme jo retrospektyvą ir "Scanoramoje". Šiandien beveik visi žino I.Bergmaną ir labai mažai kas žino apie B.Widerbergą, kuris stipriai oponavo I.Bergmanui. Bet, tikriausiai, B.Widerbergo kūrybos įtaka šiandienos Švedijos kinui taip pat labai didelė?

– B.Widerbergas galėtų būti puikus teigiamo maišto pavyzdys, kai jaunas režisierius pasiima geriausia, ką gali pasiimti iš autoriteto, o tada jį – metaforiškai kalbant – nužudo, kad toliau žengtų savo keliu. Kitaip nei I.Bergmanas, B.Widerbergas sulaukia mažiau dėmesio ir pristatymo plačiajai publikai, nors jo filmas "Elvira Madigan" (1967) pelnytai laikomas viena įstabiausių kostiuminių dramų, o paskutinioji juosta "Geismas ir grožis nuostabus" (1995) įvedė į kiną vyresnės moters ir jaunesnio vyro geismo temą, vėliau išplėtotą garsiojoje Michaelio Haneke's "Pianistėje" (2001). Tokia situacija susiklosto dėl įvairių priežasčių. Šešėlį meta ir pasauliniu mastu pripažinta reikšminga tos pačios šalies kino figūra (B.Widerbergo atveju – I.Bergmanas), ir kino bendruomenės vangumas garsinti rečiau girdimus vardus. "Scanorama" visada kėlė sau užduotį užpildyti šią spragą ir supažindinti Lietuvos žiūrovus su įdomiai, originaliai ir netikėtai mąsčiusiais kūrėjais, tiesusiais įspūdingus kelius šalia pagrindinių kino pasaulio magistralių.

– Kaip palygintumėte šiandienę Lietuvos ir kaimyninių šalių kino situaciją? Pavyzdžiui, Lietuvoje geriausiu atveju per metus turime vos vieną kitą ryškesnį kino kūrinį, o iš kaimyninių šiaurės šalių filmų, kaip rodo jūsų festivalio pavyzdys, galima sudaryti stiprią ir įdomią kino programą.

– Šiaurės šalys turi stiprias ir senas geros literatūros tradicijas, sugebėjo sukurti puikias kino mokyklas, nes turėjo tikslą tylinčias šalis paversti kalbančiomis kino šalimis. Jie daug investuoja į kino gamybą ir jo sklaidą pasaulyje. Lietuva negalėtų su jomis lygintis, nes šiaurės šalys yra gerovės valstybės, gerbiančios asmens laisvę, jau seniai nepainiojančios demokratijos su savivale ir sudarančios ekonomiškai išsivysčiusį regioną. Lietuvos menininkai pergyveno okupaciją, buvo verčiami prisitaikyti, daryti nuolaidas, kad išliktų, bet netgi dvasios nelaisvės sąlygomis kūrė ir paliko mums tai, ko negalima pamiršti ir užbraukti. Tai irgi svarbus dalykas. Istoriniai impulsai visada yra svarbūs. Taip, jie sukurdavo tiek, kiek buvo leista sukurti. Tai lėmė daug priežasčių, tarp jų ir finansinės. Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai jau galynėjasi su kitokiais iššūkiais. Lietuviškų filmų gausėja pagal realias mūsų biudžeto galimybes, nors visada pabrėžiu, kad kiną maitina idėjos ir talentas, ne tik pinigai. Ryškių filmų sukuriama ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet tai – visiškai natūralu. Werneris Herzogas yra pasakęs, kad visi kino festivaliai susiduria su ta pačia problema, nes pasaulyje per metus sukuriami 4–5 dėmesio verti filmai. Kine niekas neatsiranda tuojau pat ir iš karto. Viskam yra savas laikas, todėl aš viltingai žvelgiu į lietuvių kino ateitį. Pažiūrėkite, kaip jis keičiasi, pasipildo naujais vardais ir temų įvairove. Turbūt dar niekada tiek daug lietuviškų filmų nebuvo rodoma svarbiausiuose kino festivaliuose – Kanuose, Berlyne, Toronte, Sandanse, Karlovi Varuose. Pažiūrėkite, kokios sausakimšos nūnai lietuviškų filmų premjeros, kaip jos laukiamos. Kada tai buvo?

– Ką pasakytumėte tiems žiūrovams kurie "Scanoramoje" lankysis pirmą kartą?

– Žiūrovui, kuris ateis į "Scanoramą" pirmą kartą, palinkėčiau iš pirmo žvilgsnio ją pamilti ir tapti nuolatiniu festivalio lankytoju, kuris, didindamas pamatytų filmų skaičių, išmokytų save mėgautis kino žiūrėjimu salėje ir motyvuotai rinktųsi, ką norėtų žiūrėti ir ko – ne.

– Gal galite pasiūlyti savo rekomendacijų žiūrovams, kokių filmų primygtinai siūlytumėte nepraleisti?

– Mielai pateiksiu žiūrovams net dvi savo rekomendacijas. Filmų dešimtuką siūlyčiau tiems, kurie nori suvokti festivalio visumą, aprėpiančią iškilių kino kūrėjų filmus ir talentingų jaunųjų atradimus, žanrų ir stilių įvairovę skirtingose programose, tradicijų ir naujovių jungtis. Žinoma, tikiuosi, kad kai kurie žiūrovai pasirinks visai kitus filmus ir susidėlios savo asmeninius rekomendacijų sąrašus.

Penketuką siūlau tiems, kurie mėgsta klasikinį kiną, gerai papasakotą istoriją, stiprius charakterius, turtingą estetiką. Jis skiriamas tiems, kurie neturi galimybių ar dar neįprato prie filmų žiūrėjimo maratono. Tegu penketukas paruošia juos dešimtuko iššūkiams. Prisimenu vieną mielą kaunietį, kuris pernai, migruodamas tarp Kauno ir Vilniaus, pažiūrėjo 33 filmus. Tada pagalvojau – argi šiais laikais sudėtinga atvažiuoti į Kauną pamatyti filmą, kurį praleidai Vilniuje, ir atvirkščiai? Labai norėčiau, kad tai taptų tradicija, ne išimtimi.


G.Arlickaitės filmų dešimtukas

1. "Paslėptas gyvenimas", rež. Terrence Malick, 2019

2. "Apie begalybę", rež. Roy Andersson, 2019

3. "Suvenyras", rež. Joanna Hogg, 2019

4. "Šeimos paslaugos", rež. Werner Herzog, 2019

5. "Šnipė", rež. Jens Jonsson, 2019

6. "Dievas yra, jos vardas Petrunija", rež. Teona Strugar Mitevska, 2019

7. "Atotrūkio metai", rež. Ulrich Köhler, Henner Winckler, 2019

8. "Svaigulys", rež. Måns Mårlind, Björn Stein, 2019

9. "O tada mes šokom", rež. Levan Akin, 2019

10. "Serbė", rež. Nebojša Slijepčević, 2019

G.Arlickaitės filmų penketukas

1. "Vogti arklius", rež. Hans Petter Moland, 2019

2. "Lara", rež. Jan Ole Gerster, 2019

3. "Ilgšė", rež. Kantemir Balagov, 2019

4. "Sonja. Baltoji gulbė", rež. Anne Sewitsky, 2018

5. "Nepaprasta Maronos kelionė", rež. Anca Damian, 2019



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių