Ne pirmą kartą žinomas lietuvių režisierius Rimas Tuminas Maskvoje sukurtus savo spektaklius atveža į Vilnių. "Eugenijų Oneginą" ir "Vėją tuopose", pastatytus Valstybiniame akademiniame J.Vachtangovo teatre Maskvoje, Lietuvos žiūrovai galės pamatyti Nacionalinio dramos teatro scenoje.
Aleksandro Puškino "Eugenijus Oneginas" bus rodomas lapkričio 13 ir 14 d., Géraldo Sibleyraso "Vėjas tuopose" – lapkričio 15 d.
Prie šių spektaklių atsiradimo prisidėjo ištikimi režisieriaus bendražygiai – scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas. "Taip jau lemta. Jeigu aš statau spektaklį, visi žino, kad scenografija bus A.Jacovskio, o muzika – F.Latėno", – prieš gastroles Lietuvoje "Vilniaus dienai" sakė Maskvos J.Vachtangovo teatre meno vadovo pareigas einantis R.Tuminas.
– Šie jūsų spektakliai, ypač "Vėjas tuopose", Maskvoje sulaukė didelio pasisekimo. Bilietai į jį pardavinėjami spekuliacine kaina. Šiuolaikinio prancūzų dramaturgo G.Sibleyraso spektaklis pasakoja trijų keistuolių istoriją. Ar istorija ypatinga, ar režisierius "kaltas", kad maskviečiai veržte veržiasi į spektaklį?
– Nepaisant amžiaus, nepaisant situacijos, reikia visą laiką horizonte matyti šviesą, lipti į kalną – lipti aukštyn. Reikia gyvent, reikia svajot. Kiek tu, žmogau, gali, padėk Dievui, pats lipk laiptais į dangų. Nelauk, kol tave pakvies, pakels ir nuneš į aukštybes. Pats grožėkis aukštybėmis, siek jų, geisk.
Taip, tai istorija apie tris keistuolius, kurie dėl įvairių priežasčių – fizinių, psichinių sutrikimų – izoliuoti nuo visuomenės ir gyvena prieglaudoje. G.Sibleyrasas, kaip vėliau sužinojau, – Samuelio Becketto sekėjas. Ta drama balansuoja ties absurdo riba.
Vilniuje pradedame pasaulinį "Eugenijaus Onegino" turą. Dėl to man smagu jį čia pristatyti – kad Vilnius palaimintų ilgą spektaklio gyvenimą, jo keliones po pasaulį. Jo laukia Sankt Peterburgas, Paryžius, Amerika, Kanada, Izraeilis. O atskaitos taškas – Vilnius. Žiūrėsim, kaip spektaklį priims vilniečiai. Be abejo, nebus vertimo į lietuvių kalbą. Šiek tiek absurdiška A.Puškiną versti – išgirsime puikią poeziją originalo kalba.
– Ar daug prieš gastroles paruošiamųjų darbų, popierių tvarkymo?
– Ne tiek daug. "Eugenijus Oneginas" techniškai kiek sudėtingas. Dėl to kyla nedidelis stresas per gastroles. Visada, visose šalyse. Bet Nacionalinis teatras, jo scena, man atrodo, jį priims, nes mano dvasia kur nors, gal galiorkose, dar užsilikusi. Scena, atrodo, mane priims, atpažins: "Nebijok rodyt, viskas bus gerai."
Lietuvos ambasada Maskvoje, vizų centras mums geranoriškai padeda.
– Ar aktoriai labai jaudinasi prieš gastroles?
– Jie buvę Vilniuje ir vėl nori važiuoti. Tikrai jiems patinka Vilnius, visi veržiasi, vyksta kova dėl vietų. Čia kalbu apie aptarnaujantį personalą, administraciją.
Tačiau turime vieną bėdą. Legendinė mano aktorė 97 metų Galina Konovalova – ligoninėje. Ji vaidina mano spektakliuose "Troilas ir Kresida", "Dėdė Vania". Ji pastebėjo, kad aktoriams – 30 metų, o jie jau nusivylę, jiems jau depresija, gyvenimas baigiasi, karjera nenusisekė. O ji sako: "Dieve mano, 95-erių galima karjerą dar padaryt."
Spektaklyje "Eugenijus Oneginas" G.Konovalova būtų vaidinusi grafienę, bet atsidūrė ligoninėje. Silpna, ruošiasi mirti. Bet mudu sutarėm, kad dar palauks. Ir dar į Paryžių važiuos. Ji labai nori į Paryžių nuvažiuot su "Dėde Vania", kur vaidina auklę. O dėl gastrolių Vilniuje labai apgailestauja ir manęs atsiprašinėja: "Atleisk, kad negaliu atvažiuot į Lietuvą. Aš taip norėjau į Lietuvą, bet gyvenimas mane pristabdė."
Tai – mano pasididžiavimas, legenda, bet Vilniuje jos nebus. Užtat vaidins kiti puikūs aktoriai: Sergejus Makoveckis, Vladimiras Vdovičenkovas, Maksimas Suchanovas, Julija Borisova.
– Prieš dvejus su puse metų sakėte: "Jau turėjau būti Vilniuje, Mažajame teatre." Kodėl taip ilgai – jau šešerius metus – užsilikote Maskvoje? Ar, tapus viršininku, sunku atsisakyti tos kėdės?
– Jei nori, kad teatras būtų, jame reikia gyventi visą parą – nuo ryto iki vakaro. Problemų, rūpesčių – daug. Yra studija, kurią įkūriau. Mažoji scena su 300 vietų sale kitais metais bus atidaryta. Statybos tebevyksta – reikia būti, stebėti, dalyvauti.
Kultūros ministerija nori prie mūsų prijungti R.Simonovo dramos teatrą – jis visiškai nekoks. Užgrobti norėjau tą teatrą, maniau, puikiai studijai tiks. Jo baigtis jau nulemta – jame noriu turėti papildomas patalpas studijai. Tokia maža imperija kuriasi.
Žinoma, Maskvoje užsibuvau. Bet noriu viską atidaryti, atverti, sutvarkyti ir… palikti. Manau, ateinantį balandį galėsiu pradėti repeticijas Mažajame teatre Vilniuje.
