Šį performansą įgyvendino trys vizualinių ir vaizdo menų atstovai – Domas Verikas (D. V.), Domantas Kancleris (D. K.) ir Naurimas Michailiuk (N. M.), skambant didžėjų dueto „Vaikinų iš padorių šeimų“ (Tomas Ramanauskas ir Džiugas Bražiūnas) grojamai muzikai. Renginys vyko festivalio „Kino pavasaris“ patyriminio projekto „Aerokinas“ metu.

– Pasirodymą oro uoste sukūrėte trise. Kaip susibūrė jūsų komanda?

D. K.: mus visus vienija darbas su muzika – Verikas ir Naurimas dirba vakarėliuose, kur kuria vizualizacijas ir apšvietimo sprendimus, man tenka dirbti su muzikantais filmuojant jų muzikinius klipus ir pasirodymus. D. Verikas jau kūrė vizualizacijas pirmame „Aerokino” vidurnakčio seanse, tad pamatęs progą sukurti išskirtinį pasirodymą sukvietė visą komandą.

Iš esmės visi labai greitai supratom, kad tai neeilinė situacija. Šalį sukaustęs karantinas, žmonės išsiilgę pramogų, o Vilniaus oro uoste sukurtas unikalus Baltijos šalyse kino teatras su didžiausiu LED lauko ekranu, kuriame vyksta ne tik kino seansai, bet ir tikri vakarėliai.

– Kaip gimė jūsų performanso idėja?

D. V.: kaip minėjo Domantas, visus mus jungia muzika ir mes nuolat ieškome progų kurti kažką naujo kartu. Tad tik atsiradus galimybei sukurti pasirodymą „Aerokino“ vakarui susisiekiau su Naurimu, Naurimas susisiekė su Domantu ir jau netrukus visi važiavome apžiūrėti oro uosto.

Domantas yra aviacijos fanas, pilotuoja droną ir savo darbe neįtikėtinai gerai derina kūrybą ir techninius sprendimus. Mes su Nariu kartu esame apvažiavę nemažai festivalių ir esam gerai susidirbę, tad iškarto pradėjome planuoti vizualinius sprendimus, kurie papildė didžėjų komandos „Vaikinai iš padorių šeimų“ pasirodymą.

– Esate skirtingų meno sričių atstovai. Koks buvo kiekvieno iš jūsų indėlis į šį pasirodymą?

D. V.: pasirodymo metu dronas ir kitos kameros transliavo ekrano gale iš tvirtinimo konstrukcijos sukurtą šviesų instaliaciją. Naurimas vizualizacijas įprastai kuria naudodamas metalinius elementus, grandines, konstrukcijas, tad tik pamatęs ekrano konstrukciją žinojo ką daryti.

Mano pagrindinė užduotis buvo jungti gyvai iš drono ir kamerų filmuojamus vaizdus ir gyvai kurti efektus. Tai, ką matė žiūrovai, buvo kuriama duotuoju momentu, perteikiant bendrą emociją ir derinant su skambančia muzika.

Domanto vaidmuo šiame projekte buvo esminis. Tiesioginė transliacija ekrane apjungė visas projekto dalis. Domantas dronu filmavo šviesų instaliaciją, oro uosto teritoriją, lėktuvus ir žiūrovus, kurie galėjo save matyti ekrane. Svarbu paminėti, kad dėl saugumo ir kadrų tikslumo, dronas buvo valdomas dviejų žmonių. Domantas valdė patį droną, o kolega Mantas Kristijonas Kuliešis – drono kamerą. Dirbant prie drono dviese, rezultatas visada būna geresnis”.

– Atsižvelgiant į tai, kad esate skirtingų sričių menininkai, su kokias iššūkiais susidūrėte vystant bendrą idėją?

N. M.: turbūt didžiausias iššūkis buvo tai, kad repeticijoms neturėjom nei laiko nei galimybių. Patys tokio bendro performanso niekada nedarėme, tad tiesiog teko pasitikėti vieniems kitais ir daryti tai, ką mokame geriausiai.

D. K.: sunkumų tikrai kėlė ir tai, kad viskas vyko realiu laiku: muzika, šviesos, vizualizacijos, skraidantis dronas. Jei praskridai dronu ir suklydai, skrydžio pakartoti negali, nes viskas tiesiogiai perduodama į ekranus. Atsižvelgiant į visas sąlygas vis tiek esame labai patenkinti rezultatu ir dėkojame Vilniaus oro uostui bei „Kino pavasariui“, kad padėjo įgyvendinti tokį projektą.

– Oro uostas yra itin griežtai saugoma teritorija, ar tai neapribojo jūsų kūrybinės energijos?

D. K.: oro uosto erdvė yra tikrai stipriai reguliuojama, tad norint filmuoti su dronu reikėjo gauti daugybę leidimų, viską suderinti su Vilniaus oro uostu ir su skrydžiu aerodromo skrydžių valdymo centru. Na, o tada susisiekti su drono gamintoju, kad atrakintų „raudoną zoną“. Daug žingsnių, bet žinojom, kad bus verta.

N. M.: turėjom atsargiai dirbti su šviesos spinduliais, kad nesutrukdytume oro uosto darbui ir nepriartėtume prie lėktuvų. Teko verstis su tuo ką jau turime „Aerokino“ aikštelėje ir neperžengti jos ribų.

– Ar pavyko pasirodymu metu užmegzti ryšį su žiūrovais? Galbūt jie įsitraukė į patį performansą?

N. M.: žiūrovai ir patys nesuprato, kaip tapo viena svarbiausių renginio detalių. Įvyko kažkoks magiškas susikalbėjimas, kurio mes patys negalėjom numatyti. Viso performanso metu žiūrovai aktyviai reagavo į vizualinę medžiagą – kai tik pamatydavo save ekrane, pradėdavo mirksėti avarinėmis šviesomis.

Pabaigoje visi įjungė šviesas, signalizavo, ekrane sukosi tiek pačių mašinų, tiek oro uosto vaizdai – viskas susiliejo į bendrą kūrinį, kurio emocija, man atrodo, paveikė visus. Tokios fantastiškos atmosferos nesitikėjom net mes patys.

D. Kanclerio, D. Veriko, N. Michailiuk ir „Vaikinų iš padorių šeimų“ sukurto pasirodymo trumpasis vaizdo įrašas – čia.