Šokantis, kuriantis filmus, piešiantis – tai tik keli Deniso Kolomyckio apibūdinimai. 21-ų menininkas jau spėjo surengti daugiau kaip šimtą pasirodymų, pagyventi įvairiose pasaulio vietose, bet vis tiek visada grįžta į Vilnių. Kas jis ir kas jį traukia sugrįžti, padaręs pertraukėlę savo darbuose laikraščiui pasakoja pats Denisas.

– Kaip save pristatytum?

– Save pristatyčiau kaip tarpdisciplininį menininką, sujungiantį skirtingas disciplinas. Kadangi mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje baletą, moku šokti ir retsykiais tai darau. Darau tai skirtingose erdvėse – ar tai būtų pasirodymai galerijose, ar gatvėje, ar tai šokio filmas. Kadangi dirbau su režisieriumi Šarūnu Bartu ir su Jonu Meku trejus metus Niujorke, tai ir save galiu vadinti režisieriumi, nes esu padaręs porą filmų jų padedamas. Esu pristatęs kelias instaliacijų ir piešinių parodas. Retkarčiais leidžiu sau papaišyti ar pasižaisti su kitomis meno sritimis. Tarpdisciplininis menas sujungia tas skirtingas sritis. Tarpdisciplininis menininkas – dabar jau pradedu  taip save vadinti, kad nereiktų aiškinti per daug, jog čia – ir šokis, ir tas, ir anas. Tada tiesiog eikvoju savo energiją pasakodamas. Taip lengviau.

– Iš kur kyla idėjų, kaip išnaudoti kiekvieną tau bent kiek artimą sritį?

– Norisi visą laiką ko nors naujo. Norisi eksperimentuoti. Kol esi jaunas, pats geriausias laikas išbandyti save naujose srityse. Jeigu tu nori ką nors nupaišyti, tai ir nupaišyk. Jei nori nufilmuoti, tai imk ir nufilmuok. Jeigu nori ką nors padaryti, tai imk daryk. Kai esi jaunas, tu gali daugiau eksperimentuoti, turi daugiau džiaugsmo. Tavęs niekas per daug ir neteis, nes pasakys "ai, jis dar jaunas". Žinoma, nesistengiu, kad mane nurašytų. Aš noriu padaryti gerai, bet visą laiką savęs ieškau. Aš nežinau, ką darysiu po dvidešimties metų. Todėl noriu paliesti tuos dalykus, kurie man įdomūs, kur aš galiu save išbandyti. Tam, kad kartu ir atrasčiau tą Denisą, kuris aš ir esu. Aš turiu tam tikras vidines gaires, ko norėčiau siekti ir pasiekti, kuo aš norėčiau būti, į ką noriu orientuotis. Bet kol kas tai yra savęs paieškų būdas, būdas prakalbinti arba pasakyti.

– Kokį matai Vilnių?

– Vilnius yra pats gražiausias miestas iš visų. Gyvenau ir Amerikoje, ir daugelyje kitų šalių. Bet vis tiek visada grįžtu į Vilnių kaip į savo namus, kaip į patį gražiausią miestą, patį jaukiausią, kur yra mano mama, mano du broliai. Kad ir kur būčiau, visą laiką sugrįžtu čia. Ne tam, kad pailsėčiau, bet todėl, kad čia yra namai. Vieta, kur visi tavo draugai, kur visos šaligatvių plytelės pažįstamos. Esu grynas vilnietis ir juo visada būsiu.

Kažkada turėjau progą pasikalbėti su Paryžiaus Luvro muziejaus kuratoriumi ir klausiau jo apie meninę Vilniaus perspektyvą. Jis labai gražiai pasakė, kad visa kultūra, jos epicentrai nuo Paryžiaus juda Šiaurės link. Greitai Varšuva taps kultūros centru, nes Berlynas jau toks yra. Toliau ateis ir Vilniaus eilė. Vilniuje mes turime labai daug profesionalių menininkų. Turėjome ir sovietiniais okupacijos laikais. Tuo metu buvo labai stipri Vilniaus mokykla. Žinoma, labai daug menininkų buvo mokomi Rusijoje ar emigruodavo į kitas šalis, bet jie visi yra iš Vilniaus ir visi garsindavo Vilniaus vardą. Taip pat ir dabar. Todėl, kalbant apie Vilniaus meninę perspektyvą, manau, kad kuo toliau, tuo labiau ji atskleis visą savo grožį.

– Dėl savo pasirodymų esi susidūręs su teisėsauga. Ar dėl to tavo nuomonė apie Vilnių nesikeičia?

– Ne, tikrai ne. Aš labai domiuosi politika. Man tai labai įdomu, nes aš esu aktyvus pilietis. Dalyvauju politiniuose procesuose, reikšdamas savo nuomonę. Žinoma, daugiausia tai darau menu, nes jis yra mano įrankis savo nuomonei išreikšti. Puikiai išmanau įstatymus ir žinau jų ribas, kiek tu gali, jeigu galima taip pavadinti, žaisti su taisyklėmis. Taisyklės – labai gerai, nes tai yra demokratijos ribos. Jeigu jų nebūtų, būtų anarchija. Ji nėra blogai, ypač kai esi jaunas, nes norisi būti tuo revoliucionieriumi. Dėl to aš retsykiais leidžiu sau pakovoti ir pabūti tuo anarchistu, bet puikiai suprasdamas įstatymus aš tarp jų laviruoju ir taip darau savo politinius menus. Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį vykęs pasirodymas, kur aplink Vilniaus miesto savivaldybę padariau druskos ratą, kad parodyčiau savo poziciją dėl LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų – red. past.) teisės rinktis viešai ir eiti Vilniaus gatvėmis, nepriklausomai nuo to, kurią gatvę jie pasirinks, nes tai yra žmogaus teisė susirinkti.

Anksčiau aš šokau Gedimino prospekte. Aš nieko blogo nedariau. Žinojau, kas gali būti. Per tą įvykį man teisėsauga kaip tik "padėjo", nes aš turiu nuostabų jų išrašą "plastiniais judesiais reguliavo eismą Vilniaus Gedimino prospekte" (juokiasi). Tai yra labai gražu. Tiesiog visą laiką reikia jausti ribas.

– Ką kuri dabar?

– Kartu su menininke Jovita Misevičiūte, kurios slapyvardis Agatha Isobel, kuriame šokio filmą. Jį filmuosime liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. Taip pat turėsiu pasirodymą Neapolyje, Italijoje. Pasirodymo tiesioginė transliacija vyks per "Skype" Juodkrantėje. Tuo pat metu skirtingose pasaulio vietose atliksime tą patį pasirodymą ir visa tai transliuosime. Draugė, su kuria kartu mokėmės M.K.Čiurlionio menų mokykloje, Vitalija Galvockytė, kompozitorė, yra parašiusi kūrinį, dedikaciją mano šokiui. Na, šiaip viskas dažniausiai persikelia į paskutines savaites, tad sunku nusakyti visas smulkmenas. Dar planuoju keliauti į Indoneziją, į Borneo salą, pas profesorę Birutę Galdikas nufilmuoti orangutanų, gyvenančių ten. Na, o žiemą planuoju keliauti arba į Niujorką, pas J.Meką, arba į Prancūziją. Galbūt Prancūziją, nes arčiau namų. Ten montuosiu abu filmus: šokio filmą ir filmą apie orangutanus. Planuoju skirti bent tris ar keturis mėnesius vien tam koncentruotam darbui.