Operos primadonos mintys, viltys, jausmai, prisiminimai sugulė į knygą

21-ojoje Vilniaus knygų mugėje penktadienio pavakarę bus pristatyta Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista knyga apie Ireną Milkevičiūtę – primadoną, kurios išskirtiniam talentui lenkėsi klausytojai didžiausiose pasaulio teatrų salėse, o jos atlikti vaidmenys – visos operos epochos simbolis.

Tai, kad šio kūrybinio darbo ėmėsi žurnalistė – ne muzikos pasaulio žmogus – daugeliui kelia nuostabą.

„Pakelti antakiai, šimtai klaustukų akyse arba gilus atodūsis – dažniausiai tokia reakcija lydėjo mano žinią, kad renku medžiagą knygai apie Ireną Milkevičiūtę, – sako Aurelija Arlauskienė ir pabrėžia, kad visad stengėsi būti atvira, gyventi be formulių. „Kaip Jonas Mekas... Jei būčiau laikiusis formulės „ne mano jėgoms“, šios mano knygos nebūtų buvę. Nors Irena Milkevičiūtė – jos kūryba, jos pasiekimai, jos švytėjimas tuo laiku, kai gyvenome už geležinės uždangos, ir dabartinė aktyvi jos veikla verta ne vieno leidinio“.

A. Arlauskienė pabrėžia, kad pastarieji treji metai – tai nuostabi kelionė laiku su Irena Milkevičiūte. Itin gilia, stipria, jausminga, netgi paslaptinga asmenybe.

„Prieš pirmą kartą įjungdama diktofoną,  labai sąžiningai atlikau namų darbus – perskaičiau viską, kas apie ją per keturiasdešimt dvejus metus rašyta šalies spaudoje, taip pat peržiūrėjau, perklausiau apie I.Milkevičiūtę sukurtus filmus, televizijos ir radijo laidas. Buvau dažna LRT Mediatekos viešnia“, – prisimena A. Arlauskienė.

Vėliau buvo pokalbiai su I. Milkevičiūte apie jos vaikystę, studijas, stažuotę Milano „La Scala“ operos teatre, kur užsimezgė jausmai armėnų tenorui Gahamui Grigorianui, apie sūnų Irvidą ir dukterį Asmik, apie vaidmenis, kuriuos iki šiol daugelis prisimename, taip pat apie įtemptą profesorės šiandieną.

Per beveik trejus metus šios mintys, viltys, jausmai, prisiminimai sugulė į knygą apie mergaitę iš neturtingos šeimos, kuri pasiekė viską, ką anomis aplinkybėmis buvo įmanoma pasiekti, nes turėjo didelę, labai didelę svajonę – dainuoti. 

Moterį, kuri nepriekaištauja nei sau, nei likimui, kad jai nebuvo duota laimės sukurti idealią šeimą, nes yra įsitikinusi, kad dėl scenos turėjo atsisakyti moteriškos laimės.

Primadoną, kuri niekada nemokėjo daryti karjeros ir viską pasiekė tik labai daug dirbdama. Kurios gimimo dieną greičiausiai viename taške Aukščiausiasis išrikiavo pašaukimą, laimę ir lemtį.

Asmenybę, angelo globos palytėtą, kuri net ir kurdama labai neigiamus personažus visada stengdavosi jiems suteikti... vilties. Kuri, būdama pasauliniu mastu pripažinta dainininke, išsaugojo žmogišką šilumą, paprastumą, užuojautą ir mokėjimą dalytis – bene gražiausią žmogaus būdo savybę. Kuri dėkoja už tai, kas buvo, džiaugiasi tuo, ką turėjo, nes įsitikinusi, kad balsas – tai ne vien stygos ir jų virpėjimas. Tai atlikėjo būsena, kurioje labai svarbią vietą užima meilė žmogui.

Knygos autorė A. Arlauskienė sako, kad ją ypač žavi būtent ta tikra, neapsimestinė I. Milkevičiūtės meilė žmogui. „Esu laiminga, kad aplinkybių ir Aukščiausiojo valia man buvo leista pajusti tą vidinę Irenos Milkevičiūtės šviesą, kurią jaučia visi, kam lemta trumpiau ar ilgiau eiti su ja kartu. Tai pat labai džiaugiuosi, kad savo mintis apie Ireną Milkevičiūtę sutiko knygai palikti jos kolegos. Kuo daugiau gerų žodžių vienas kitam turime išsakyti, kol galime. Kol nėra per vėlu“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių