„Nepatogaus kino“ tapatybė: kokią programą šiemet paruošė organizatoriai?

Spalio 4–14 d. Vilniuje, o iki 28 d. kituose vienuolikoje Lietuvos miestų į kino sales jau dvyliktą kartą pakvies žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Kokią programą šiemet paruošė organizatoriai, kas naujo, ko laukti, klausiame vieno iš festivalio programos sudarytojų – kino kritiko Nariaus Kairio.

Kas šiemet buvo svarbiausia rengiant „Nepatogaus kino“ programą? Kuo galbūt ji kitokia nei ankstesniais metais?

– Kaip ir kiekvienais metais, rengdami programą stengėmės atsižvelgti į du skirtingus aspektus: pirma, rodyti filmus, kurie pasakotų, perfrazuojant filmo apie filosofę Donną Haraway pavadinimą („Donna Haraway: pasakojimai žemiškojo išlikimo labui“ – aut. past.), apie būdus ir priemones, kaip išlikti Žemėje, taigi tapsmo kartu pasaulį; antra, siekėme atrinkti tokius filmus, kurie būtų ne tik aktualūs ir svarbūs turinio prasme, bet kartu atlieptų aukštus estetinius reikalavimus. Rasti balansą tarp šių dviejų aspektų, ypač turint omeny, kad kiekvienais metais dėl technologinių pokyčių sukuriama vis daugiau filmų, nėra taip jau paprasta. Atsakant į klausimą, kuo šių metų programa skiriasi nuo praėjusių metų, pirmiausia pagalvoju net ne apie pačią programą, kuri kasmet natūraliai keičiasi dėl filmų specifikos ir laiko diktuojamų sąlygų, bet apie tai, kas sudarė filmų programą. Šįmet už ją, formaliai kalbant, buvo atsakingi net penki asmenys: Dovilė Grigaliūnaitė, Austė Zdančiūtė, Vladas Rožėnas, aš ir kviestinis kuratorius iš Lenkijos Konradas Wirkowskis, suformavęs intriguojančią Postpropagandos programą. Žinoma, ne mažiau svarbus priimant galutinius sprendimus buvo ir visas „Nepatogaus kino“ kolektyvas. Nors tokio pobūdžio bendras darbas kėlė nemažai iššūkių, bet galiausiai programa išėjo tikrai įvairiapusiška ir įdomi.

Į kokias programas filmai šiemet bus suskirstyti? Kas naujo, ko atsisakyta?

– Be pagrindinių, jau įprastų „Nepatogaus kino“ programų – Konkurso, Panoramos, Žaliosios bei skirtos jauniesiems „Nepatogaus kino“ žiūrovams „Filmai, padedantys augti“, atsirado dar kelios naujos – tai Aktyvizmo, Postpropagandos ir „Drąsa kalbėti“. Pastaroji kvies žiūrovus po filmų likti kino salėse ir diskutuoti apie smurtą prieš moteris, lytinius santykius be sutikimo, diskriminaciją darbe bei universalių bazinių pajamų idėją. Postpropagandos programos filmai, kaip jau galima spręsti iš pavadinimo, kalbės, kaip pasikeitė propagandos samprata ir taikymas interneto ir posttiesos laikais. Na, o Aktyvizmo programą sudaro penki filmai, kurių centre – išskirtinės asmenybės, įkvepiančios pasaulio žmones savo veikla ir mintimis. Taigi laikomės pasiteisinusio modelio: vaizdžiai tariant, nors namo išvaizda ir pasikeitė, jis stovi ant patikimų pamatų – festivalio tradicijų, patirties, tapatybės.

Taigi laikomės pasiteisinusio modelio: vaizdžiai tariant, nors namo išvaizda ir pasikeitė, jis stovi ant patikimų pamatų – festivalio tradicijų, patirties, tapatybės.

Kokie ryškiausi filmai, sulaukę daugiausia dėmesio kituose festivaliuose, bus rodomi „Nepatogiame kine“?

– Jei kažkas iš tiesų rinktųsi eiti į filmą, kuris jau spėjo apkeliauti pagrindinius pasaulio festivalius, išskirčiau Talalo Derki „Apie tėvus ir sūnus“. Režisierius sugrįžo į gimtąją Siriją ir dvejus metus, įgijęs pasitikėjimą, praleido kartu su džihadistų grupuotės „Al-Nusra“ kovotojo Abu Osamos šeima, taigi filmas leidžia pažvelgti į šią liūdnai pagarsėjusią radikalių islamistų kasdienybę iš vidaus. Be to, „Nepatogaus kino“ žiūrovams T.Derki turėtų būtų žinomas dėl savo ankstesnio, ne mažiau įsimenančio filmo „Sugrįžimas į Homsą“. Konkursinėje programoje taip pat bus rodomi nemažai apdovanojimų jau spėję susižerti filmai kaip „Kambodžos pavasaris“, net šešerius metus kurtas filmas apie paprastų žmonių donkichotišką kovą su korumpuota valdžia, ir „Alkanų dvasių sala“ – gražiai liūdnas filmas, nukeliantis žiūrovus į tolimą Kalėdų salą, kurioje Australijos valdžia yra įsteigusi griežto režimo pabėgėlių centrą. Panoramos programoje taip pat nėra nė vieno filmo, kuris liko nepastebėtas didžiųjų festivalių. Išskirčiau garsaus rumunų režisieriaus Radu Jude's filmą „Mirusi šalis“, novatoriškai atskleidžiantį rumunų požiūrį į Holokaustą. Lauren Greenfield filmas „Turto karta“, manau, irgi bus vienas populiaresnių festivalyje, ypač patrauklus tiems, kurie matė ankstesnį režisierės darbą „Versalio karalienė“. Mano manymu, festivalis turi gana aiškią tapatybę ir politiką, kurią žiūrovai atpažįsta, be to, pasitikime savo žiūrovais – jų smalsumu, drąsa ir skoniu, todėl idealiu atveju visi filmai (jų bus apie 60) atras ir savo žiūrovus.

Kokios jūsų asmeninės rekomendacijos?

– Klausimą pakreipčiau kiek į kitą pusę: norėčiau išskirti kelis filmus, dėl kurių labiausiai abejojau, bet galiausiai esu patenkintas mūsų sprendimu juos įtraukti. Vienas jų yra Gustavo Vinagre's filmas „Aš prisimenu varnas“ apie transseksualią brazilę. Filmas iš pažiūros labai paprastas: viena bemiegė naktis, moteris pasakoja apie savo gyvenimą, režisierius sėdi už kameros, klausosi, kartais užduoda kokį klausimą. Žiūri ir galvoji, ar tu čia kažko nesupranti, ar filmas tėra kažkoks blefas. Galų gale praeina keli mėnesiai, o filmo vis nepaleidi: mąstai apie atsitiktinumą kine, apie žmogaus fotogeniją, apie kūrybos dvilypę prigimtį. Manau, tokia abejonė jau yra vaisinga filmo žiūrėjimo patirtis. Kitas, nors ir radikaliai kitoks filmas, yra „Interneto valytojai“. Tai filmas apie žmones, kurie dirba interneto korporacijoms prižiūrėdami tinklų turinį, t.y. kasdien peržiūri tūkstančius vaizdų ir nusprendžia, ar juos reikia trinti, ar palikti. Atrodytų, tema itin aktuali ir svarbi, viskas padaryta labai profesionaliai ir efektingai, tačiau pasirinkta forma yra gana manipuliatyvi ir, sakyčiau, netgi tiesmuka. Pavyzdžiui, konstruojamas įspūdis, kad šie žmonės dirba išimtinai naktį. Taigi, nors ir nėra lengva nuspręsti, ar toks filmas turėtų patekti į programą, ar ne, tačiau vien faktas, kad aš dabar pasakodamas jį prisiminiau, jau daug sako.

Iš kokių festivalių atkeliauja filmai? Į ką labiausiai kreipiate dėmesį, kai atrenkate juos?

– Matyt, nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad pagrindinis filmų atrankos principas yra pamatyti per metus (filmų atranka prasideda iškart po festivalio) kuo daugiau filmų ir išsirinkti tuos, kurie mums dėl vienos ar kitos priežasties pasirodė savičiausi, įdomiausi ir vertingiausi. Yra keli būdai tai padaryti: pirma, programos sudarytojai vyksta į kitus festivalius: nuo didžiųjų, kaip Berlyno kino festivalis, iki labiau specifinių, tarkime, FIDMarseille. Antra, susisiekus tiesiogiai su įvairiomis filmų platinimo agentūromis ar pačiais režisieriais (pastaruoju metu atsirado tendencija filmo platinimu užsiimti pačiam) peržiūrėti sudominusį filmą kurioje nors interneto platformų. Trečia, žiūrėti filmus, kuriuos atsiunčia patys filmų kūrėjai ar jų platintojai, – tokių per metus būna apie 200. Be kita ko, stengiamės nesprausti savęs į iš anksto apibrėžtus rėmus, pavyzdžiui, kad žiūrėsime tik tuos filmus, kurie yra priskiriami dokumentiniam kinui. Mums įdomios įvairios kino praktikos, net jei jos formaliai būtų priskirtos veikiau šiuolaikiniam menui ar mokslui, o ne kinui.

Ar filmai gali kažką keisti? Kaip jie tai daro?

– Praėjusių metų programoje buvo rodomas filmas „Nėra kur slėptis“. Į Vilnių buvo atvykęs ir filmo režisierius Zaradashtas Ahmedas. Kažkas iš žiūrovų po peržiūros uždavė panašų klausimą, tik akcentas buvo kiek kitur: ar filmas keičia jį sukūrusįjį. Režisierius atsakė: „Jei filmas nepakeis jo kūrėjo, tai jis nepakeis ir žiūrovo.“


370“ nori pranešti, kad ketinantieji patekti į festivalio filmus gali įsigyti bilietų rodymo vietose dieną prieš seansą. Žiūrovai patys renkasi, kokia suma norėtų paremti festivalį, net jei tai ir 1 centas. Bet jei festivalis rodo filmą, kurio nė už ką neketinate praleisti ir bilietą norisi įsigyti iš anksto, jų į seansus visoje Lietuvoje galima įsigyti ir internete už fiksuotą kainą.


Šiame straipsnyje: 370Nepatogus kinasNarius Kairys

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių