Naujoje A. Gintalaitės tapybos parodoje Vilniuje – vaizduotės galia tamsoje

Žmogus yra sudėtingas konstruktas. Gebėdamas perprasti fizikinius, biologinius ir cheminius savo gyvybės mechanizmus – intuityvūs, psichologiniai žmogaus sluoksniai vis dar išlieka nemenka paslaptimi. Sąmoningai priimdami savo pažinimo ribotumą, o kartais prieš jį užsimerkdami, mes stengiamės išlikti nejudinamu matu, pagal kurį tyrinėjame ir konstatuojame pasaulį. Tačiau žmogus nebūtų žmogumi, jei nepabandytų įžengti į šią riboto matymo teritoriją.

Birželio 7 d. „AP galerijoje“ Užupyje atidaroma tapybos bei garso paroda „Žiūrintys/(į)kvepiantys“. Jos autorė – menininkė Agnė Gintalaitė, pristatanti seriją peizažų, provokuojančių apmąstymus apie žmogaus santykį su jį supančia aplinka, meno ir neuromokslo ryšius.

Riba, kai pradeda veikti vaizduotė

Turbūt daugelis esame patyrę tą keistą vaizduotės fenomeną, kai tamsoje, trupančiame sienos tinke ar debesyse įžvelgiame atpažįstamo daikto, ženklo, figūros iliuziją, o taip pat atsitiktinai susidarę lietaus ar kiti aplinkos garsai pradeda priminti melodiją. Neuromokslininkai aiškina šį fenomeną mūsų neurofiziologijos specifiškumu ir psichologiniais  gebėjimais – mes ieškome inuityviai atpažįstamų struktūrų iš praeities, padedančių geriau suvokti aplinką, kurioje atsidūrėme. Dėl skirtingų mūsų patirčių, šis procesas yra gana subjektyvus, stebėdami tą patį vaizdinį, pavyzdžiui, paveikslą – jį galime jausti bei suvokti skirtingai.  

Nors A. Gintalaitė yra tarpdiscipliniško profilio kūrėja, tapybą ji suvokia kaip jusliškiauskią meno sritį. Menininkės teigimu, tapybą galime ne tik matyti, bet ir užuosti, kuriant paliesti, jausti dažų klampumą, matomą vaizdą susieti su garsu, garsą su tolimu prisiminimu. Jutiminis pasaulis glaudžiai susijęs su apribotu regos lauku, o tą gerai atspindi buvimas tamsoje ir jos stebėjimas – atsimerkus, užsimerkus, einant ar važiuojant.

„Šioje parodoje man labai svarbi tamsa. Tas jausmas, kai vaikštai ar važiuoji automobiliu prietemoje ir tavo akys labai jautriai reaguoja į blankius šviesos šaltinius, o kartais – ir į visišką jų nebuvimą. Nakties ar aušros metu pasaulis atrodo blankus, kontūrai migloti. Sensorinėms sistemoms ima trūkti informacijos ir nejučiomis pradeda veikti vaizduotė“, – pasakojo menininkė.

Universalaus peizažo paieškos ir žvilgsniai tamsoje

„AP galerijoje“ atidaromoje parodoje „Žiūrintys/(į)kvepiantys“ kūrėja pristato 2021–2022 m. sukurtus aliejinės tapybos paveikslus, kurių dauguma gimė Fuerteventūroje. Saloje, kurioje autorė gyvena dalį metų laiko, o vėliau grįžta į Lietuvą. Paslaptingas ir atmosferiškas, prieblandos šešėliais padabintas peizažų ciklas prieš žiūrovus atsiveria vaizdais, įprastai matomais pro važiuojančio automobilio langą.

A. Tuleikio nuotr.

Minimalistine, abstrahuota raiška sukurtos vandenyno ir kelio panoramos su „ištirpusiomis“ linijomis ir formomis, pasižymi vos viena kita žmogiško pasaulio nuoroda – stulpas, vėjo malūnas, atšvaitas, lemputė... Jie primena, kad esame ne laukinėje gamtoje, o daugiau mažiau saugioje „žmogaus teritorijoje“.

Tačiau kiekvieno paveikslo prietemoje, tarsi pridengus stiklą rasa ar sapniškos miglos šydu, sklinda tykančio žvėries žvilgsnį ar tolimus mįslingus žiburius primenanti šviesa. Du taškeliai – aliuzija į žvilgsnį – drobė iš drobės sekioja žiūrovą per visą ekspoziciją. 

Peizažai neturi konkrečių geografinių vizualinių charakteristikų, yra universalūs, atrodo kaip tam tikra vaizduotės stimuliavimo terpė, savo abstraktumu švelniai provokuojanti žiūrovo vaizduotę, subjektyvias asociacijas.

„Ilgai žiūrėdami į tamsą pradedame matyti fiktyvius šviesos taškelius, spalvas, formas. Ne tik imame informaciją, bet ir ją suteikiame, nes intuityviai pasiduodame beveik nekontroliuojamam kūrybiniam smegenų procesui. Dėl to sunkiai įmatomi peizažo objektai perkelti ant drobės tampa žiūrinčiomis būtybėmis. Pirmiausia mūsų tikrovę transformuoja ribotas ir specifiškas sensorinis aparatas, tada žmogiškosios psichikos dėsniai – siekis viską paaiškinti, harmonizuoti, suderinti, sutvarkyti pagal savo kūno ir savo kultūros primetamas taisykles ar mitologiją“, –  teigė A. Gintalaitė.

Vaizdai papildyti dviejų autorių garso paveikslu

Žodis „(į)kvepiantys“ parodos pavadinime atsiranda neatsitiktinai. Naujoje ekspozicijoje svarbiu elementu tampa ir garso takelis, dar kitaip įvardijamas balto triukšmo (en. white noise) paveikslu. A. Gintalaitė jį sukūrė kartu su dainininke, kompozitore, muzikos terapeute Migle Vilčiauskaite-Migloko.

Agnė Gintalaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

„60 min. garso paveikslo pagrindą sudaro trys besikartojančios balto triušmo dalys – greitkelis šalia miško, vandenyno bangų mūša ir jogos praktikose kilusi žmogaus kvėpavimo Ujjayi pranajama technika. Vos apčiuopiami atmosferiniai garsai, kaip ir paveikslai, kinta pagal žmogiškosios fiziologijos tvarką. Garsas tampa kažkuo, ką žmogaus protas siekia atpažinti kaip harmoniją, muziką. Ją išgirsti yra tarsi būdas tapti svečiu savo paties galvoje, tarsi iš šono stebėti įgarsintą minčių ir pojūčių ūžesį. Žiūrintys ir kvėpuojantys peizažo objektai iš tolimos perspektyvos yra niekas kitas, tik tu pats, žmogus, iš arti“, – apie Užupyje atidaromą parodą pasakojo menininkė A. Gintalaitė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių