Naujausiame R. Tumino spektaklyje – netikėta scenos žvaigždžių akistata

Lapkričio 27, 28 ir 29 d. vilniečiai ir miesto svečiai turės retą progą išvysti šiuo metu daugiausia Maskvoje kuriančio režisieriaus Rimo Tumino naują spektaklį "Lemtinga nata".

J.Vachtangovo teatre garsiosios lietuvių menininkų trijulės – režisieriaus R.Tumino, scenografo Adomo Jacovskio ir kompozitoriaus Fausto Latėno – sukurtame spektaklyje vaidina rusų teatro žvaigždės Genadijus Chazanovas ir Aleksejus Guskovas. Prieš gastroles R.Tuminas sutiko pasidalyti mintimis apie kūrybos procesą ir dabartinį spektaklio gyvenimą.

– Ne paslaptis, kad esate labai reiklus literatūrinei medžiagai. Kaip atradote ir supratote, kad norite statyti būtent šią šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Didier Carono pjesę?

– Viskas prasidėjo nuo G.Chazanovo pasiūlymo. Mudu seniai pažįstami. Jis jau senokai vis užsimindavo, kad nori dirbti su manimi. Iš pradžių lyg ir juokais, bet po kurio laiko jis įžengė į mano kabinetą su pjese "Lemtinga nata". Perskaičiau – iš tiesų meistriškai parašyta pjesė. Sumaniai mezgama intriga, yra ir detektyvo elementų (kartais jie pateikiami ir ironiškai), netikėtų posūkių, atskleidžiami žmonių santykiai, sudėtingi jų likimai. Pavadinčiau tai medžiagos pilnatve. Ji tarsi prašyte prašosi scenos.

Mane nustebino aktoriaus darbštumas, profesionalumas.

Na, žinoma, intrigavo ir G.Chazanovo asmenybė. Daugelis komikų svajoja suvaidinti dramą ar tragediją, tik retai kada jiems pavyksta. Kaip Louisui de Funèsui vienu metu buvo pabodusios komedijos ir jis nusprendė imtis rimto žanro. Tuomet žurnale pasirodė nuotrauka iš naujojo filmo – joje L. de Funèsas sėdėjo ant asilo. G.Chazanovo pastarųjų dešimtmečių bandymai įsitvirtinti teatre buvo nesėkmingi. Vis tiek jo akys, geranoriškos, bet pavojingai gudrios, gaudo publiką, ieško kontakto.

Pamaniau, kad galbūt šis vaidmuo galėtų jam padėti išspręsti kai kuriuos profesinius klausimus. Ir mane nustebino aktoriaus darbštumas, profesionalumas. Jis labai kruopščiai ruošdavosi repeticijoms, įsigilindavo į tekstą, turėjo aibę klausimų (ir atsakymų!), svarstymų, pamąstymų. Partneriu pasirinkome Vachtangovo teatro aktorių A.Guskovą. Mano manymu, tai pavykęs aktorinis duetas.

– Iš tiesų dirbate su tikromis žvaigždėmis. Kaip jūs išlaviruojate tarp siekio įgyvendinti savo menines idėjas ir aktorių noro kuo efektyviau atskleisti savo talentą?

– Kartais tenka pripažinti, kad tai, ką aktoriai darė iki šiol, man nepriimtina. Egzistuoti atsisakius savęs yra sunku, bet taip reikia. Scenoje man nesvarbu, kad jūs – Chazanovas, o jūs – Guskovas. Dabar jūs esate atsakingi už personažus – tuos žmones, kurių jau nebėra. Čia ne įžeidimas, bet meninis reikalavimas. Nuo to viskas prasideda. Tada jau kyla kompozicijos, temos plėtojimo ir skambesio, erdvės klausimai. Tačiau šįkart neturėjau didelių vargų. Norėjau sukurti aktorinį spektaklį – ganą ramų, klasikinio stiliaus. Norėjau atsižvelgti ir į aktorių amžių, ir į jų teatrines sampratas, požiūrį, kas yra teatras. Visa tai išnaudojau ir pats sau netikėtai tapau klasiku!

J. Vachtangovo teatro archyvo nuotr.

– Kuo ypatinga spektaklyje pasakojama istorija?

– Pjesės priešistorė tokia, kad karo metu abu pjesės veikėjai buvo jaunuoliai. Vieno iš jų tėvas koncentracijos stovykloje dirbo komendantu, o kito tėvas kartu su sūnumi grojo žydų orkestre. Grieždamas smuiku Mozartą šis vieną natą sugrojo klaidingai. O Chazanovo herojaus tėvas jam, savo sūnui, kartodavo, kad Mozartas yra Dievas. Tuomet komendantas įsakė sūnui nušauti suklydusį muzikantą. Pjesės veiksmas vyksta jau Berlyno sienos griuvimo metais. Matome pagyvenusį dirigentą, orkestro vadovą poną Milerį – tą patį vaikinuką, kuris prieš daug metų įvykdė nusikaltimą.

Jis siekia, kad melagingų natų nebūtų ne tik muzikoje, apskritai mene, bet ir gyvenime.

Po vieno koncerto į jo grimo kambarį užeina gerbėjas Dinkelis – pasirodo, tai nužudytojo muzikanto sūnus. Veiksmui rutuliojantis išaiškėja, kas yra kas, veikėjai narplioja praeitį. Naudodamas netgi smurtą aukos sūnus priverčia dirigentą prisiminti, kas atsitiko ir pripažinti savo kaltę. Tokia siužetinė linija. Bet man labiausiai rūpėjo ir teberūpi, kad tai yra istorija apie menininkus. Ir dirigentas, ir po nelaimės smuiko į rankas nebepaėmęs muzikantas yra menininkai. Dinkelis tik suvesti sąskaitas su savo tėvo budeliu nesiekia. Profesionaliu muzikantu netapęs vyras stebėjo dabar kita pavarde gyvenančio nepaprastai talentingo dirigento karjerą, žavėjosi juo ir suprato, kad jei tik jis pripažintų savo nuodėmę, galėtų tapti genialiu menininku. Taip Dinkelis suvokia savo misiją – apvalyti, prikelti Milerį gyvenimui, kūrybai, pakylėti iki švaros, harmonijos, iš naujo atrasti save. Jis siekia, kad melagingų natų nebūtų ne tik muzikoje, apskritai mene, bet ir gyvenime. Mūsų spektaklyje yra tikėjimo, kad pasaulis bus harmoningesnis, jei mes pripažinsime savo kaltes. Reikia gyventi ne prisiminimais, bet siekti pažinti save.

– Gal akistata su savimi ir yra tikroji teatro prasmė...

– Mes save apgaudinėjame, kai sakome, kad kuriame teatrą. Mes jo nekuriame, mes jį atveriame, atrandame. Jis jau yra – mumyse, erdvėje, debesyse, danguje.

– Ankstesniems jūsų spektakliams buvo būdingi gana apokaliptiški finalai. Ar tai reiškia, kad ir jūs pats – kaip žmogus ir kaip menininkas – optimistiškiau žiūrite į ateitį?

– Taip, kuo vyresnis tampu, tuo optimistiškiau žiūriu į ateitį. Nors kartais labai norisi supykti ir tapti teisėju, bet vis dėlto nugali tikėjimas, kad harmonija egzistuoja. Galbūt jos nepasieksi, bet ji yra. Ir reikia mokėti tuo pasidžiaugti.

– Ir šįkart dirbote su nuolatiniais savo bendražygiais – F.Latėnu ir A.Jacovskiu. Turbūt suprantate vienas kitą iš pusės žodžio? Kaip atsitinka, kad jūsų trijų vizijos taip darniai susilieja į vieną meninę visumą?

– Jie abu turbūt jau turi ir muziką, ir scenografiją mano dar nežinomiems spektakliams. Papasakoju jiems vieną kitą sceną, po kurio laiko – dar kitą. Taip vaizdiniai kaupiasi ir kaupiasi, kol galų gale mes patys nustembame, kad kažkas įvyko. Viskas lyg savaime sugula pagal man nesuprantamą tvarką.

– Kaip spektaklis buvo priimtas Maskvoje?

– Reakcijos nustebino. Maniau, kad spektaklis daugiausia sudomins jame vaidinančių aktorių gerbėjus, bet jis tapo populiarus, lankomas. Tiesa, pačią pjesę teko sutrumpinti. Ne dėl to, kad būčiau norėjęs trumpesnio spektaklio, bet nevisiškai pritariau pjesės autoriui Caronui. Dėl to net buvo kilęs konfliktas ir su juo, ir su pjesės vertėju. Atsisakiau kelių finalinių scenų, nes man nepriimtinas perteklinis aiškinimas, moralizavimas. Lietuvių ir rusų teatre mes esame įpratę daug ką suprasti iš veiksmo, vaizdo, ne iš teksto. Vis dėlto į premjerą atvykęs dramaturgas neliko nusivylęs, pritarė mūsų sprendimui.

Pirmosios užsienio gastrolės vyks Rygoje, lapkritį – Vilniuje, o kitais metais spektaklis keliaus po Ameriką ir Kanadą.

– Pjesė tarsi siūlo kamerinį vaidinimo būdą, bet jūsų spektaklio erdvė tarsi išsiplečia, išsprūsta iš scenos aikštelės ribų. Ar todėl Vilniuje pasirinkote didesnę erdvę?

– Vilniuje spektakliui neradome teatrinės erdvės, tad vaidinsime "Compensos" koncertų salėje. Šiam spektakliui bus sumontuotas specialus amfiteatras, kuris padės žiurovui priartėti prie scenos. Tikiuosi padaryti taip, kad ši erdvė taptų spektaklio pranašumu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių