A. Mončys (1921‒1993), kurio šimtąsias gimimo metines šiemet minime, daugiau nei keturiasdešimt metų gyveno Paryžiuje. Ten pasitiko savo kūrybos pradžią, brandą ir saulėlydį. Lietuvis į Paryžiaus meno sceną įžengė su ambicingu noru įrodyti daugiašakius gebėjimus, jo kūryba skleidėsi tarsi saulės ištroškęs pumpuras: jis viską norėjo išbandyti, nebuvo jam teritorijos, į kurią įžengęs, negalėtų rasti ar padaryti ką nors originalaus. Skaptavo medį, kalė akmenį, liejo šviną, kūrė koliažus ir papuošalus, lipdė švilpius, tapė paveikslus, meistravo kaukes ir geležinius židinius, baldus, durų rankenas, dėliojo mozaiką, montavo vitražus, šviestuvus, asambliažus, projektavo ir kalė iškabas, antkapinius paminklus, nuolat piešė, kūrė plakatus, naujametinius pasveikinimus, net dekoravo velykinius kiaušinius. „Esu skulptorius, ne menininkas“, – sakydavo jis, pabrėždamas esantis atsidavęs sąžiningam darbui, o ne „menininkų lenktynėms“ ir komercinių galerijų vilionėms.

Muziejaus nuotr.

Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys Moncevicius rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Caroline ir Arvydo Paliulių kolekcijos. Ekspozicijoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis. Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui. Apie Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje, palikus Osipo Zadkine’o studiją, lankytojai gali pasiskaityti parodos leidinyje išspausdintame prancūzų dailės istorikės Mathilde’os Desvages straipsnyje „A. Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ („Antanas Moncys, sculpteur lituanien dans le Paris d’après-guerre“).