M. Vitulskis Vilniaus senamiestyje kūrė Italiją

Festivalis „Untold City“ artėja pabaigos link. Rugpjūčio 27 d. jį uždarys Rolandas Kazlas su „Pakeleiviais“ ir koncertu-spektakliu „Poetai ateina“, kuris bus vienintelį kartą parodytas po atviru dangumi Vilniaus universiteto didžiajame kieme, šalia Šv. Jonų bažnyčios. Ji festivalio metu tapo tobula dekoracija tiek roko, tiek klasikos koncertams.

„Rediscovered Luciano Pavarotti“ šalia šio baroko šedevro skambėjo taip natūraliai, kad buvo išties lengva pasijusti tarsi Italijoje. Atrodė, tuoj tuoj iš už kolonos išlįs juodaplaukės senjoritos ir pasileis šokiui.

Pusę metų Neapolyje praleidęs Merūnas turėjo progą iš arti pažinti patį dainų lopšį. Dainininkas prisipažino, kad ilgą laiką prie neapolietiškų kūrinių nedrįso net prisiliesti. Jo pirmasis mokytojas ir didelis autoritetas Jonas Antanavičius kažkada dar jaunam tenorui pabrėžė, kad neapolietiškos dainos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastos, bet iš tiesų reikalauja didelio vokalinio meistriškumo. „Dabar pajutau, kad jau atėjo laikas, kad jau galiu“, – sakė Merūnas.

Jis pasakojo, kad nuo vaikystės ne tik klausėsi genialiojo Pavarotti dainų, tačiau ir domėjosi jo biografija. Koks buvo džiaugsmas, kai viename gala koncerte Italijoje prie jo priėjo moteris, kuri prisistatė Pavarotti pussesere. „Visą vakarą prakalbėjom, ji pasakojo daug dalykų apie savo garsųjį pusbrolį, kurių nerasi jokioje knygoje“, – prisipažino Merūnas.

Jis buvo unikalus savo paprastumu, tačiau tas paprastumas žmonėms kartais kainuodavo didžiulius pinigus.

Koncerto metu Lietuvos tenoras pažėrė nemažai faktų iš maestro gyvenimo: kodėl jis nešiodavo baltą servetėlę, kaip užmiršdavo dainų žodžius ir net koncertus. „Jis buvo unikalus savo paprastumu, tačiau tas paprastumas žmonėms kartais kainuodavo didžiulius pinigus“, – juokėsi Merūnas ir prisipažino, kad labai gerai supranta maestro išsiblaškymą, nes ir jam jis būdingas. Tiesa, viso koncerto kol kas pamiršti dar neteko.

„Rediscovered Luciano Pavarotti“ skambėjo vien itališkai atliekamos dainos ir instrumentiniai kūriniai, kuriuos meistriškai atliko Baltijos gitarų kvartetas: „Granada“, „Torna A Surriento“, „Mattinata“, „Parlami D‘Amore“ ir kt. Žinoma, nepamiršta ir viena garsiausių neapolietiškų dainų, visų tenorų himnas „O Sole Mio“. Paskutinis programos kūrinys buvo „Funiculi Funicula“. Pradėjęs itališkai, Merūnas staiga sustabdė gitarų kvarteto muzikantus ir, šyptelėjęs dėl netikėtai sukelto jų išgąsčio, paprašė pradėti nuo pradžių ir užtraukė garsųjį kūrinį lietuviškai. „Kad publika galėtų pritarti“, – spontanišką sprendimą paaiškino jis. Publika įvertino vieno geriausių šalies tenorų pastangą ir plojo atsistojusi.