Kino mėgėjus šokiravęs ne tik juosta "Porno melodrama", bet ir viešu prisipažinimu esąs gėjus, jaunas režisierius Romas Zabarauskas toliau narsto nepatogias temas. Rugsėjo 25 d. pristatomame jo filme "Streikas" aštrumo netrūks.

Iš jaunųjų kūrėjų neretai išgirsi skundų dėl sunkiai atveriamų kino pasaulio durų, skurdžias darbo sąlygas, blankias perspektyvas ir norą vykti gaudyti sėkmės svetur. Tačiau po studijų Paryžiuje ir Niujorke R.Zabarauskas sugrįžo kurti į tėvynę, interviu "Vilniaus dienai" teigė turįs idėjų filmams būtent Lietuvoje ir tiki, kad tokie jie gali sudominti tarptautinę kino rinką.

– "Streikas" pristatomas kaip filmas, dėl kurio bėgtum iš pamokų. Kodėl? Nebūgštaujate dėl pedagogų reakcijos? Ar toks šūkis reiškia, kad filmo žiūrovas yra moksleivis, studentas ir neaktualus vyresnio amžiaus žmogui?

– Todėl, kad į "Streiką" pedagogai už rankutės nenuves, niekas kultūriniais tikslais nerekomenduos, nors būtų visai į naudą. Pedagogų reakcijos nebijau, nes mokyklą ir kino bakalaurą jau esu baigęs, tad nelabai aktualu...

Taip, tai yra pirmas filmas apie jaunimą, jaunimui ir sukurtas jaunų žmonių kaip aš ir visa mano komanda – tuo filmas Lietuvoje yra visiškai vienetinis. O šiaip, manau, turėtų būti įdomu ir vyresniam žmogui pažiūrėti, jeigu jis negyvena nostalgija sovietinėms vertybėms. Filme yra ir nuotykių, ir filosofijos – kiekvienas galės pasiimti ką nors sau.

– Pačiam teko bėgioti iš pamokų dėl kino, parodos, muzikos? Koks buvote mokinys?

– Buvau kūrybingas mokinys – mokiausi neblogai, o kai blogiau, rasdavau būdų išsisukti. Gabus kalboms, puikiai išmokau prancūzų ir anglų kalbas, spėjau ir italų kalbos pagrindus pastudijuoti.

Dėl kino ir kitų kultūrinių renginių iš tiesų esu ne kartą pabėgęs iš pamokų, bet dėl to mokytojai nepykdavo. Džiaugiuosi, kad pradinėse klasėse mokiausi pagal George'o Soroso remiamą amerikietišką "Step by Step" metodiką, kuri skatino bendradarbiavimą, savianalizę, kūrybiškumą. O vėliau mūsų auklėtoja Gabrielė Stasytienė tęsė tą įdirbį savais būdais, pavyzdžiui, įtraukdama į spektaklių kūrimą prancūzų kalba. Visa tai labai pravertė, lieku dėkingas.

– Kada pradėjote "žaisti" kiną?

– Pradėjau nuo Monikos Bičiūnaitės teatro studijos, vėliau Mažosios teatro akademijos prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, taip pat spektaklių mokykloje, mėgėjiškų filmų, filmuotų su klasės draugais, ir t. t., ir t. t.

Iš tikro vienas pirmųjų vaikystės atsiminimų – tai tėvų dovanotas lėlių teatras. Mane visada domino dramatiškos situacijos, žymūs aktoriai, o paauglystėje autoriniame kine, klasikoje radau daug idėjų, kurios padėjo subręsti kaip žmogui ir kūrėjui.

– Galėtumėte tvirtai pasakyti, kad save regite kino srityje ir po kelių dešimtmečių?

– Be abejo. Nors, kalbant atvirai, gal tada jau galvosiu apie karjeros pabaigą ir šeimos kūrimą?.. Nenoriu kurti iki gyvenimo pabaigos. Galbūt per kelis dešimtmečius pasieksiu savo karjeros aukštumas ir sustosiu.

– Pavadintas lietuviško kino išsišokėliu priimate tai kaip pagyrą ar įžeidimą?

– Tai puikus apibūdinimas, atitinkantis prancūzišką kino teorijos terminą "enfant terrible", kuris karjeros pradžioje buvo taikomas tokiems režisieriams kaip François Ozonas, Larsas von Trieras, Pedro Almodóvaras ir kiti. Kita vertus, kartais nusibosta požiūris, esą viską darau tik tam, kad išsišokčiau. Abu mano filmai perteikia konkrečias idėjas ir vertybes, o ne tiesiog norą pasirodyti.

– Kuo gi "išsišoksite", prieš ką maištausite filmu "Streikas"?

– "Streikas" yra filmas su tokia pabaiga, kuri išryškina šiuolaikinio pasaulio dilemą: kaip maištauti prieš sistemą, kurios dalimi pats esi? Filme nagrinėjamos rasizmo, homofobijos, korupcijos temos, bet deklaracijų ir instrukcijų, prieš ką ir kam maištauti, čia nerasite.

– Pristatydamas filmą "Porno melodrama" viešai prisipažinote esąs gėjus. Neteko gailėtis šio žingsnio, susidurti su neapykanta?

– Ne, neteko gailėtis, nes esu atviras žmogus ir man labai nepatinka melas, apsimetinėjimas bei bailumas. Man atrodo normalu pakovoti už savo teises.

Taip, po interviu vienam portalui per vieną dieną sulaukiau tūkstančio įžeidžiančių anoniminių komentarų ir tų mano straipsnių komentatorių  nemažėja iki šiol. Grasinimų feisbuke taip pat esu gavęs, bet jų rimtai nevertinu. Daug labiau vertinu tai, kad sulaukiu vis daugiau palaikymo žinučių iš nepažįstamų žmonių ir net padėkų už drąsą. Man tai – didelis įvertinimas, drąsinantis ir toliau atvirai kalbėti bei kurti panašiomis temomis.

– Nejaučiate nerimo, kad vis dėlto daugiau dėmesio sulauks jūsų seksualinė orientacija, o ne jūsų kūryba?

– Tikrai nejaučiu, nes "Streikas" gyvena atskirą gyvenimą ir domina būsimus žiūrovus ne dėl manęs. Manau, daug įdomiau pačios filmo temos ir elektroninė beatmakerių muzika, kuri daug kam bus tikras atradimas. O plačiajai auditorijai bus smalsu pažiūrėti, kaip suvaidino žymūs aktoriai, tokie kaip Sakalas Uždavinys ir Beata Tiškevič, taip pat garsenybių palaikymas – filme nedidelius vaidmenis atliko Erica Jennings, Justė Arlauskaitė-Jazzu, Oskaras Koršunovas, kostiumus parinko Agnė Jagelavičiūtė.

– Papasakokite, kokioje šeimoje augote?

– Augau ir vis dar augu gražioje šeimoje. Mano gyvenime šeimos vertybės yra esminės, mes neturime jokių paslapčių ir visada palaikome vieni kitus, kad ir kaip sunku būtų. Konkrečiau nenorėčiau pasakoti, gerbdamas savo šeimos narių privatumą.

– Ne paslaptis, kad virš mūsų šalies kybo kaltinimai homofobija ir netolerancija apskritai. Tačiau dalis žmonių atkerta, kad apie netoleranciją neverta nė kalbėti – juk Lietuvoje homoseksualūs asmenys nepersekiojami, nebaudžiami, nekariami, turi galimybes dirbti ir gyventi, o kai kuriose valstybėse tai neįmanoma. Kokia ta tolerancijos skalė Lietuvoje jūsų akimis?

– Aš tikrai manau, kad mes, lietuviai, iš principo nesame pikti žmonės, tik kartais mėgstame pasiginčyti dėl smulkmenų ir labai nemėgstame nusileisti. Ko tikrai trūksta, tai politinių lyderių, kurie ne nuolaidžiautų rinkėjams, o juos įkvėptų ir vestų progreso keliu.

Lygiai tas pats galioja verslininkams, žinomiems žmonėms ir apskritai visiems pilietiškai nusiteikusiems. Lietuvoje reikia priimti homoseksualų partnerystės įstatymą, kuris dabar įstrigęs, pagarbiau kalbėti apie LGBT bendruomenę ir tada jau galėsime šnekėti apie tai, kad padėtis gerėja.

– 2012-aisiais iš didžiausių šešių Holivudo kino studijų išplatinto 101 filmo tik 14-oje vienaip ar kitaip užkabinama netradicinės seksualinės orientacijos tema. Bolivude pernai sukurta apie 2000 filmų, iš jų tik trijuose matyti blankių šios temos ženklų. Kaip manote, ar ir kine esama tabu, o homoseksualumas diplomatiškai paliekamas užribyje?

– Na, remiantis jūsų minima Holivudo statistika, visai nemažai užkabinama – juk homoseksualių asmenų visuomenėje ir yra apie 10 proc., tai, vadinasi, puikiai reprezentuojama. Žinoma, holivudiniame kine yra standartai, kaip ir apie ką galima kalbėti, ir ne tik dėl gėjų – kaip pristatomi vyrai ir moterys, baltaodžiai bei juodaodžiai ir t. t.

Homoseksualumas kine nebėra tabu, bet įžvelgiu ir kitokį pavojų – daugėja komercinių filmų, kur lesbiečių, gėjų personažai labai korektiški, visada panašūs. Man tai kaip tik nėra įdomu.

– Kas sunkiau – prisipažinti, kad esi gėjus, sau, savo artimiesiems ar visuomenei?

– Geras klausimas. Tiesą sakant, tikriausiai sau buvo sunkiausia prisipažinti. Nes tada buvau tuo klausimu visiškai vienas, turėjau pats persilaužti, suprasti, kas yra kas. Man juk niekas nesakė, kad tokia galimybė išvis egzistuoja, todėl tai buvo nelengva. Vis dėlto noriu pridurti, kad esu laimingas, būdamas gėjus, tai nėra jokia trauminė patirtis, o bręsdami kiekvienas patiriame įvairių išgyvenimų.

– Gyvenote, kūrėte Paryžiuje, Niujorke. Ką atradote sau artimo šiuose miestuose? Ir koks sugrįžus atrodo mūsų Vilnius?

– Paryžiuje iš naujo atradau kiną. Šio miesto kino teatrų repertuaras – plačiausias pasaulyje, todėl ėjau į kino teatrus net iš anksto neplanuodamas, nes visada žinojau, kad galėsiu išsirinkti gerą filmą. Be to, tokiame romantiškame mieste gal pirmą kartą rimčiau ir įsimylėjau... Tačiau galų gale man ten pasirodė per sunku – paryžiečiai per daug arogantiški.

Niujorkas – atvirkščiai: nepakartojami žmonės, kurie bendradarbiauja, siekia karjeros aukštumų ir nepamiršta mėgautis gyvenimu. Man tai tiesiog atvėrė akis, pasitvirtinau, kad daug ką darau teisingai, – tai, kas Lietuvoje laikoma išsišokimu, paviršutinišku požiūriu ar bandymu reklamuotis, Niujorke suprantama kaip pradinė abėcėlė, apie tai jau net nediskutuojama. Pasiilgau Niujorko.

Vilnius – tai paslaptis, jo gyventojai dar patys nežino, kokie yra ypatingi. Čia vyksta neproporcingai daug įdomių vakarėlių, kūrybinių procesų ir tiesiog įdomių atsitikimų. Tai kartu vienas "Streiko" tikslų – pristatyti Lietuvos jaunosios kartos muzikos talentus, parodyti Vilnių visiškai naujai.

– Ar iš jūsų lūpų kartais nuskamba frazė "Gera gyventi Lietuvoje"? Kokiais momentais?

– Be abejo, nuskamba! Gera gyventi Lietuvoje, kai gali spontaniškai nuvažiuoti į mišką ir išsimaudyti ežere, kai jautiesi kūrybiškos bendruomenės dalis, kai atrandi slaptą Vilniaus vakarėlį, kai gali prisidėti prie svarbių pokyčių. Man visada gera gyventi Lietuvoje, kitaip čia negyvenčiau.

– Ką jums reiškia žodis "patriotizmas"? Laikote save labiau patriotu ar kosmopolitu?

– Na, turbūt nesu pats tas žmogus, kuriam pritiktų postringauti apie patriotizmą, – jau pakankamai yra šia tema kalbančių ir ja besinaudojančių. Bet man visada buvo svarbu kurti apie Lietuvą, grįžti į Lietuvą ir t. t. Būti patriotu ir kosmopolitu nėra jokio prieštaravimo. Tarptautinėje erdvėje dabar labai madinga frazė "local is the new global", išvertus pažodžiui, – "vietinis yra naujas pasaulinis". Mane kartais erzina intelektualų kalbos apie tai, kaip Vakaruose viskas geriau. Tai darykime, kad ir Lietuvoje būtų geriau, juk ir ten ne savaime atsirado žmogaus teisių, socialinio teisingumo suvokimas.

– Kokiu kinu domitės kaip žiūrovas? Kokiomis idėjomis, kuriais režisieriais, filmais žavitės?

– Man patinka labai skirtingi filmai. Kai paauglystėje pradėjau rimčiau domėtis kinu, peržiūrėjau ir susižavėjau visų pirma europietiška klasika – nuo Andrejaus Tarkovskio iki Jeano Luco Godard'o. Iš meilės italų kinui – Michelangelo Antonioni, Luchino Visconti – pradėjau mokytis italų kalbos. O vėliau pradėjau žiūrėti daug Holivudo klasikos, supratau, kiek daug Holivudas yra įkvėpęs tuos pačius europiečius. Man labai patinka Holivudo XX a. 6-ojo dešimtmečio melodramos, režisuotos Douglaso Sirko, kurios pamaiviškai, tarsi slaptai kalbėjo apie svarbias socialines temas. Kinas visada įdomus, kai susiduria su cenzūra ir yra priverstas kalbėti metaforiškai, – dėl to labai patinka ir lietuvių klasika, ypač šviesaus atminimo Arūno Žebriūno filmai.

– Kas jums yra kinas?

– Tai reiškia pamačius filmą būti įkvėptam gyventi kaip kine, daryti viską ką gali, nedvejoti: jei įsimylėti, tai nelaukiant atsako, jei dirbti, tai kiaurą naktį ir taip tol, kol ko nors pasieksi... Mano paties kinas man pirmiausia yra menas, man neįdomu kurti edukacinius filmus, instrukcijas, kaip kam nors gyventi. Menas, kaip ir gera politika, – tai ne pamokslavimas.

– Kokias vertybes įvardytumėte kaip savo gyvenimo pamatą?

– Sąžiningumas, užuojauta ir gyvenimo džiaugsmas.

– Pusiau rimtai, pusiau juokais keletą kartų užsiminėte, kad ieškote mylimo žmogaus. Kokį žmogų įsivaizduojate šalia savęs?

– O kodėl juokais? Žinoma, visai rimtai. Manau, kiekvienam reikia meilės! Gal būtų sunku atsakyti, kokio žmogaus ieškau, – juk dažniausiai visi įsivaizdavimai sugriūva, kai iš tiesų sutinki žmogų, kuris tau skirtas.

– Diskusijos apie homoseksualių žmonių vedybas ir teisę įsivaikinti pastaruoju metu sukėlė audringą visuomenės reakciją ne vienoje Europos šalyje. Žvelgdamas į perspektyvą, jūs pats norėtumėte sukurti oficialią šeimą ir auginti vaikus?

– Tokių šeimų jau yra, net ir Lietuvoje, todėl būtinai reikėtų jas pripažinti, suteikti reikiamą apsaugą. Kaip jau minėjau, įsivaizduoju save kuriantį šeimą po keliasdešimties metų, kai jau būsiu pasiekęs užsibrėžtus karjeros tikslus ir labiau tam subręsiu.

Apie filmą "Streikas"

Maskvos kino festivalyje sėkmingai pristatytas filmas rugsėjo 13-ąją rodytas Toronto "Commffest" kino festivalyje Kanadoje, o spalio 5 d. atidarys Bušviko kino festivalį Niujorke, JAV. Lietuvos kino teatruose pasirodys nuo rugsėjo 27 d. "Streikas" bus rodomas Vilniaus "Multikino", "Pasakos", "Skalvijos" kino teatruose, Kauno kino festivalyje ir "Cinamon" kino teatre Kaune, Klaipėdos KKKC. Filmui suteiktas N-16 reitingas.

Juosta pasakoja apie Niujorko didžėjų Liukas (akt. Ebeneezeras Nii Sowah), kuris atvyksta į Lietuvą susipažinti su savo turtingų tėvų nuslėpta močiute. Jos pažinčių dėka Liukas gauna miesto mero pasiūlymą vadovauti naujam elektroninės muzikos klubui. Įsimylėjęs vietinę klubinėtoją Martą (akt. B.Tiškevič) ir atradęs muzikinę beatmakerių sceną, Liukas sutinka, neįtardamas, kokie išbandymai jo laukia. Ar Liukas pagaliau taps tokiu maištininku, kokiu visada svajojo būti?

Vizitinė kortelė

Romas Zabarauskas

Gimė 1990 m. gegužės 31 d.

Išsilavinimas: baigė Vilniaus J.Basanavičiaus vidurinę, išvyko studijuoti į Paryžiaus Sen Deni universitetą, kur baigė kino bakalauro studijas, režisūros studijas tęsė prestižiniame Niujorko "Hunter College" universitete.

Be keleto trumpametražių filmukų, kaip režisierius debiutavo 2010-ųjų Berlyno kino festivalyje trumpo metražo filmu "Porno melodrama". Šiemet pristato debiutinį ilgametražį filmą "Streikas".

Kovoja už homoseksualų teises. 2012-ųjų vasarą su bendraminčiais Vilniuje surengė toleranciją skatinančią akciją, per kurią ant populiarių tarp jaunimo sostinės kavinių kabinti lipdukai "LGBT Friendly" ("Draugiškas lesbietėms, gėjams, biseksualams ir transeksualams" – angl.). Šių metų vasarą pristatė "LGBT Friendly" Vilnius žemėlapį, žymintį sostinės vietas, išreiškusias palaikymą LGBT, surengė sėkmingą "Draugystės vakarą" "Zoe's" restorane.