Kūrėjų duetas E. Daciūtė ir A. Kiudulaitė vaikams sugalvojo naujus personažus – katiną ir tulpė

  • Teksto dydis:

Iliustruotoja Aušra Kiudulaitė kadaise sau buvo prisiekusi niekada nepiešti princesių ir gėlių. Tą jos „niekada“ pakeitė vaikų rašytoja Evelina Daciūtė, per pandemiją iš Vašingtono į Vilnių atsiuntusi istoriją apie katiną ir tulpę. Tulpė su katinu susidraugavo, gimė nauja knyga „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“.

Naujoji kūrybinio dueto knyga pasakoja apie susitikimą ir išsiskyrimą, apie draugystę, meilę ir jausmus. E. Daciūtės galvoje ši istorija gimė per pirmąjį karantiną – 2020 metų balandį. Vašingtono parkai, kuriuose ji vaikščiodavo, pasakoja, buvo apsipylę žiedais. Tą patį pavasarį vidury kiemo, ne vietoje išdygusią tulpę pamatė ir knygos iliustruotoja A. Kiudulaitė.

„Greičiausiai ji visada ten žydėdavo, tik aš nepastebėdavau, – pasakojo menininkė ir pridūrė, kad gėlės susižavėjimo jai niekada nekėlusios, atrodydavo per saldžios, per tobulos, per gražios. Bet karantinas viską pakeitė – netikėtai jos studijoje apsigyveno augalai, o ji pati pamatė, kad gėlės gali tapti nuostabiausiais personažais. Nebūtinai gražiais, bet ir juokingais, užsispyrusiais, o kartais – kerštingais.

Organizatorių.

Savaitgalį E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės paveikslėlių knyga „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, mažiesiems skaitytojams buvo pristatyta Vilniaus jėzuitų gimnazijos medijų centre „Lojoteka“. Knygos autorės papasakojo apie knygos kūrybos procesą ir surengė kūrybos dirbtuvėles vaikams. E. Daciūtę ir A. Kiudulaitę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– „Kiekvienam savo vieta“, – tarė tulpė. Kur matote savo vietą vaikų literatūros pasaulyje?

Aušra: – mane vis dažniau apima jausmas, kad savo gyvenime darydama tai, ką darau, jaučiuosi tarytum visuomet būčiau namuose. Ir nesvarbu, kad viena mano diena yra tylus darbas studijoje, kita diena pilna viešumo ir susitikimų, skirtingų šalių ir kultūrų, vaikų ir suaugusiųjų. Žinojimas, kad kalbi savo pačios kalba, žinojimas, ką nori pasakyti, tą namų jausmą išplečia toli už bet kokių geografinių sienų. Toli už vaikų literatūros ribų.

– Evelina: – nesu tikra, ar svarbu, ar būtina apie tai galvoti. Man labiau tiktų lapės iš „Laimė yra lapė“ posakis: kai pajusiu, kad turiu būti kitur, ten ir eisiu. Nežinau, ar tai, kur dabar esu, yra vieta, kurią galima apibrėžti. Kad ir kaip būtų, nesu prie jos pririšta, nesu prie jos prisirišusi. Aplinkiniams tulpė gali pasirodyti išdygusi ne savo vietoje: ne darželyje, nesaugiai, bet jei to nebūtų atsitikę, galbūt katinas nebūtų jos pastebėjęs ir su ja susidraugavęs. Truputį kitoks, truputį kitur, truputį kitaip. Bet savo vietoje ir savo laiku, jei net kitiems atrodytų kitaip.

– Žinoma, posakio apie laiką ir vietą pradžia – Biblijoje. Dar viena citata iš knygos: negi būtina išdygti seniai ar kelis kartus, kad suprastum daugiau už kai kuriuos? Ar tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų turi savo laiką ir savo kelią? Ar galite trumpai prisiminti, koks buvo jūsiškis į vaikų literatūrą?

– Aušra: – esi menininkas, esi kūrėjas, esi autorius ir tiki, kad nei vaikai, nei vaikystė nenusipelno nuvertinimo ir supaprastinimo. Gal todėl, anot literatūros specialistų, įsiveržusi į vaikų literatūrą lyg ryški kometa ir net nesusimąsčiusi apie tai, kas čia yra leidžiama, kokios taisyklės egzistuoja, esu vedama jausmo, kad gyvenimas yra tiesiog per trumpas imtis veiklos, kuri nedžiugina. Gyvenimas yra per trumpas kurti knygas vaikams, kurios jiems nesukurs pirmojo, mažyčio meno muziejaus namuose jausmo. Kurios neužaugins būsimojo knygų mylėtojo. Ir nors mano pačios kelias į literatūrą buvo netrumpas, jis visada sukosi apie knygas ir meną. Ačiū mamai, kuri savo pačios pavyzdžiu ankstyvoje vaikystėje užkrėtė mane skaitymu.

Tapybos studijos, kurias baigiau, man leidžia be baimės kurti pačius drąsiausius spalvinius derinius. Toks spalvotas buvo ir mano kelias į literatūrą. Turėjo nutikti daug dalykų, turėjau praleisti daug valandų prie darbo stalo, visada jausti beribį savo šeimos palaikymą, ir kai Evelina pabandė mane įvilioti į mūsų bendrą pirmąją knygą „Laimė yra lapė“, parašiusi tą jautrią ir gražią istoriją būtent man, – atradau didelę didelę laimę. Laimę dirbti kartu.

Organizatorių.

Evelina: – kartais žmonės pateikia savo amžių kaip argumentą: jis neva vyresnis, žino daugiau ir taškas. Kitą kartą argumentu gali būti ne tik amžius – pasiekimai, einamos pareigos ar jose praleistas laikas ir panašiai. Bet nebūtinai tai reiškia, kad tavo nuomonė, požiūris yra svarbesnis, pirmesnis, teisingesnis ar koks kitoks -esnis. Taip, kiekvieno savas kelias. Aš daug ką darau žaisdama. Numetu akmenuką ir žiūriu, ant kurio langelio reikės užšokti.

Į literatūrą atėjau vėlai: mano pirmoji knyga pasirodė likus vos keliems mėnesiams iki keturiasdešimtojo gimtadienio. Esu vėlyvo žydėjimo – late bloomer. Užtat su bagažu patirties. Man tai tik padėjo.

– „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ – ne pirmasis jūsų darbas kartu. Kokia esate komanda?

Aušra: – paveikslėlių knygose komanda man atrodo ypač svarbi. Abi istorijos, ir užrašyta, ir nupiešta, turi derėti, susidraugauti ir sukurti gražų bendrą knygos jausmą

Evelina: – kai kuriama paveikslėlių knyga, komandinis darbas yra viskas. Tai yra dviejų autorių knyga. Nesiginčijame: mano yra tekstas, Aušros – vaizdas. Mes esame komanda net tada, kai kuriame ne bendras knygas ar dalyvaujame atskiruose projektuose. Tiesą sakant, ši istorija Aušrai iš pradžių net nelabai patiko (juokiasi).

– Kada jaučiatės atradusios gerą istoriją? Ir kas yra gera istorija šių dienų vaikui?

Evelina: – kas ten žino: ar tu atrandi gerą istoriją, ar ji atranda tave. Įlenda į smegenis, nutiesia savo takelius, veda jais. Pradėjusi rašyti neturiu apmatų, einu ten, kur mane veda, pradėjusi nežinau vidurio, o tuo labiau pabaigos. Būna, pati nustembu užbaigusi istoriją. Vis dar stebiuosi. Gera istorija yra ta, kuri įtraukia, kurią norisi dar kartą atsiversti, kuri skatina galvoti, kurti, kuri nusipumpuruoja savo įžvalgomis, verčia kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Bet ne visada. Gerai praleistas laikas su vaiku skaitant knygą – pats savaime yra labai geras dalykas. Net jei paskui klausimų neiškils. Kai kada reikia gylio, kai – kada pločio, kitą kartą – skaniai pasijuokti.

– Iš kur į jūsų knygas atkeliauja personažai? Išduokite vietas, kuriose jie renkasi? Iš kur į knygą atsivedėte jos personažus. Ir dar tokiais vardais?

Evelina: – personažai atkeliauja iš praeities, iš aplinkos, iš skaitytų knygų, girdėtos muzikos, matytų paveikslų, filmų. 2020 metų pavasarį skaičiau nemažai poezijos anglų kalba. Tarp knygų buvo T. S. Elioto eilėraščiai apie kates. Vieno katino vardas buvo Rumtumtugeris. Vėliau šios katės kompozitorių Andrew Lloydą Webberį įkvėpė sukurti miuziklą „Katės“. Dabar visa tai susijungė mūsų su Aušra knygoje „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“. Jau sakiau, kad man patinka žaisti, – knygoje „Ševeliūra“ yra toks kirpėjas Todas. Vaikai gal nieko nebus girdėję apie Svynį Todą, bet jų tėvai – tikriausiai taip. Tokius mano žaidimėlius personažais Aušra dar sustiprina savo iliustracijomis. Dažnai ji atranda visiškai naujų minčių, kurių tekste nėra. Visa tai knygoje tiesia tiltus. Mums smagu juos jungti vieną su kitu, smagu jais vesti skaitytoją. Paskatinti ir vaikus, ir tėvus skaityti tarp eilučių ir ne tik tekstą, bet ir vaizdą.

Organizatorių.

Aušra: – man visuomet atrodo, kad tie personažai gyvenime yra visai šalia mūsų. Tereikia juos pamatyti ir užrašyti arba nupiešti.

– Ar visada žinote, kad gimė bestseleris?

Aušra: – labai dažnai autoriai savo knygas vadina savo vaikais, man patinka ši paralelė. Ir nors knygas kuriu gerokai ilgiau, nei užtrunka išnešioti kūdikį, vaje, per tiek laiko galima išnešioti visą dramblį, kai paleidžiu jas į pasaulį, tikiu, kad ji pati susiras savo gyvenimo kelią. Linkiu jai visa ko geriausio, bet niekuomet nežinau, ar ji bus ir kitų mylima taip, kaip myliu ją pati. Ir gal tada nėra taip svarbu, ar ji taps bestseleriu, ar ne. Myli ir viskas. Beatodairiškai.

Evelina: – niekada apie tai negalvoju, bet po knygos „Laimė yra lapė“ neatmetu jokios tikimybės. Juk daug kartų jau buvau nustebinta. Esama knygų, kurios pasirodė prieš keliasdešimt metų, bet tada nebuvo pastebėtos. Pakartotinai išleistos šiais laikais, jos susiranda daugybę skaitytojų. Nežinai, į ką ir kaip gali savo istorija pataikyti. Arba ne. Specialiai niekada to nedarau. Turiu istoriją, noriu ją papasakoti, nes nebegaliu nepapasakoti. Ir tai viskas. Mes visi skirtingi, o kartu tokie panašūs. Kas atliepia man, galimas daiktas atlieps ir kitam.

– Kaip manote, ar rašytojai turėtų padėti vaikams suprasti savo parašytas knygas, ar geriau, kai nieko aiškinti nereikia?

Aušra: – be jokios abejonės, visuomet smagu pasakoti, kas slypi už vaiko vardo, koks jis buvo vaikystėje ir kodėl tau pačiam jis yra toks ypatingas. Šios istorijos dažniausiai pasakojamos šeimoje ar siauram artimiausiųjų ratui, ten ir lieka. O knygai autorius leidžia kalbėti pačiai už save. Tikriausiai tai akivaizdžiausias įrodymas, kad knygos yra tikrų tikriausi autorių vaikai!

Evelina: – kol nepaklausė, geriau neaiškinti. Jei paklausė, geriausia padėti, kad į savo klausimą jis atsakytų pats. Man pačiai įdomu pasakoti apie savo knygas: atskleisti paslaptis jose, kūrybos procesą. Per susitikimus jos aplimpa istorijomis, galiu toliau jomis dalytis. Knyga yra visas pasaulis, labai smagu į jį įvesti vaikus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

В. В. П.

В. В. П. portretas
Bent atraštę be klaidų parašyti įmanoma? Mission impossible...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių