Kas bendra tarp Vilniaus ir kaimo?

  • Teksto dydis:

"Jei Vilnius būtų žmogus, tai jis būtų provincialus snobas", – sako žinomas sostinės tyrinėtojas, rašytojas Darius Pocevičius.

Pagal išsilavinimą D.Pocevičius – ekonomistas, pagal gyvenimo būdą – poetas, bet geriausiai visiems pažįstamas iš knygų "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis" ir "100 istorinių Vilniaus reliktų", kuriose – jo paties istoriniai miestų tyrinėjimai. D.Pocevičiaus akiračio centre – Vilnius. Jo istorinėse studijose pirmą kartą lietuviškai pateikiami plačiai nežinomi faktai ir netikėtos įžvalgos apie sostinę, dažnai prieštaraujančios įprastoms vadovėliuose ir turistiniuose giduose aptinkamoms nuostatoms.

Vilnių skersai išilgai išvaikščiojęs, atgaivinęs daugybės jos reliktų atmintį, D.Pocevičius įsitikinęs: Vilnius galėtų tapti meno galerija. Ši idėja – jo atsakas į diskusijas apie Vilniaus miesto muziejų ir jam reikalingas patalpas. Rašytojas, gidas siūlo patį miestą paversti muziejumi. "Daug kas tą idėją suprato, nors ji – sunkiai įgyvendinama: juk dar ir žmonių mentalitetas ne toks, kad saugotų reliktus ar meno kūrinius, senos muziejininkystės tradicijos ir kt. Tad kol kas Vilnius kaip meno galerija gali būti tik gražia ateities utopija", – sako D.Pocevičius, kurio mintys apie sostinę ir gebėjimą išgirsti istorijos aidą, aktualios ne vien vilniečiams.

– Kalbėdamas apie Vilnių kaip meno galeriją, iškėlėte įdomią mintį-priešpriešą tarp atvirų ir uždarų meno erdvių. Kaip jūs naudojatės atviromis Vilniaus erdvėmis – mums puikiai žinoma, o koks jūsų santykis su uždaromis erdvėmis?

– Reikia nepamiršti, kad Laisvojo universiteto (neformalios švietėjiškos bendruomeninės iniciatyvos – red. past.) užsiėmimai vykdavo ne tik kavinėse ar auditorijose, bet ir kitose uždarose erdvėse, tokiose kaip meno galerijos. Aš ne prieš uždaras erdves, aš esu už didesnį jų atvirumą.

Štai man visada patikdavo nueiti į vieną tokią grafičiais išpaišytą trijų aukštų laiptinę, kuria buvo galima pereiti iš Jogailos gatvės į Vilniaus gatvę. Tai buvo keista ir kartu maloni vieta, pilna spalvų kakofonijos, – tikra spalvų jūra, vandenynas, uraganas! Anksčiau ten buvo galima patekti surinkus kodą, o dabar ši vieta yra užrakinta, nebeprieinama ir išnykusi. O prie jos nykimo greičiausiai prisidėjo ir Kultūros paveldo departamentas – esą tie grafičiai gadino XIX a. pabaigos interjerą.

– Jei Vilnius būtų žmogus, kaip jį apibūdintumėte?

– Istorijos eigoje Vilnius labai keitėsi, bet vienas visais laikais jam būdingas bruožas buvo provincialumas. Tai lėmė ir geografinė padėtis, ir miestiečių negausa. Vilnius visada buvo nedidelis miestas – toks intymus, jaukus kaimas, tik sovietmečiu tapęs didmiesčiu, kurį užpūdo provincijos gyventojai iš kitų miestų ir miestelių. Tad čia nieko keista, kad auga morkos, burokėliai po daugiabučių langais ar džiaustomi skalbiniai lauke kaip kaime.

Kitas Vilniaus bruožas yra snobiškumas. Vilniečiai dažnai save laiko aukštesniais už kitus Lietuvos gyventojus, nors tai tėra nieko neparemtos, viduje susikurtos ambicijos. Tad, jei Vilnius būtų žmogus, jis būtų provincialus snobas. Galbūt tai nėra labai šviesus apibūdinimas, bet tikslus.

– Kaip jums atrodo, ar mūsų sostinė sugeba išsaugoti savo identitetą, dvasią ir ar būtina tai daryti?

– Prieš gerą dešimtmetį aš buvau griežtas kovotojas už paveldo, senųjų kultūros vertybių išsaugojimą – gulėjau kryžiumi prie kino teatro "Lietuva" ir daugybės kitų objektų. Tačiau, bėgant laikui, aš supratau, kad tai yra donkichotiška ir gal net šiek tiek žalinga kova su vėjo malūnais, nes trukdo miestui plėstis pagal to laikmečio dvasią. Kad ir kokia būtų ta miesto plėtra, net jei ji mano požiūriu ir neteisinga, aš turiu ją priimti, nes tai laikmečio atspindys. Ne aš, o mano vaikai ir anūkai spręs apie jo išliekamąją vertę ir greičiausiai jie irgi bus tokie pat nepatenkinti, kaip ir mes šiandien esame nepatenkinti sovietmečiu ar pirmuoju Sąjūdžio dešimtmečiu. Bet ta laikmečio dvasia turi vyrauti ir negalima jai trukdyti. Tik laikas parodys, kas yra vertybė, o kas – ne. O dabar tegul ta stichija siaučia.

Vilnius visada buvo nedidelis miestas – toks intymus, jaukus kaimas, tik sovietmečiu tapęs didmiesčiu, kurį užpūdo provincijos gyventojai.

– Kurie Vilniaus rajonai, jūsų nuomone, per pastaruosius dešimtmečius labiausiai pasikeitė, o kurie – mažiausiai?

– Visiškai praradę senąjį vaizdą yra Valakampiai. Tarpukariu tai buvo miškas, visiškai neurbanizuota ir nesukultūrina vietovė, toks laukinis parkas. Sovietmečiu Valakampiai tapo poilsio industrijos vieta – specialiai sutvarkytu vilniečių traukos centru. O dabar šis rajonas tapo naujomis turniškėmis – turčių rajonu, kuris išsiplėtė, užsitvėrė tvoromis ir užkardais bei netruks tapti didžiuliu Laurų kvartalu. Tokia yra laikmečio dvasia.

Mažiausiai keičiasi vidutinio amžiaus miegamieji sostinės kvartalai, tokie kaip Lazdynai ar Karoliniškės. Renovacija stringa, gyventojai sensta ir iš kadaise buvusių modernių rajonų jie tampa socialiniais rajonais. Reikėtų kažką su jais daryti, bet tai politinis klausimas ir sprendimų gali būti labai įvairių.

– Iš jūsų tyrinėjimų matyti, kad Vilnius – labai margaspalvis miestas, tačiau ne visi jį atspindintys laikotarpiai yra tokie pat ryškūs. Ko labiausiai pasigendate tyrinėdamas Vilniaus reliktus?

– Akivaizdu, kad kuo senesnis reliktas, tuo jis retesnis. Vilniuje galima rasti visko, tačiau man nepatinka kitas dalykas – pabrėžtinas kai kurių reliktų ir epochų iškėlimas. Pavyzdžiui, mano supratimu, nelabai pelnytai keliamas barokinio Vilniaus vaizdinys ir mažai skiriama dėmesio klasicizmui, nors abu reprezentaciniai pastatai – Rotušė ir Katedra – yra būtent šios epochos kūriniai. Tam tikra prasme tai yra menotyrininkų ir miesto vaizdo formuotojų kaltė, nes Vilnius yra visoks – baroko jame nėra tiek jau daug.

– Ką reikėtų padaryti Vilniaus valdžiai, kad miestas pagaliau taptų ta tikra galerija po atviru dangumi?

– Reikia didinti viešų vietų skaičių ir jų viešumo laipsnį. Vilniuje turėtų atsirasti kuo daugiau viešų vietų, nes pastaruosius 30 metų einama priešinga linkme. Erdvės darosi vis labiau uždaros: jos tampa privačios arba jos suteikiamas specialus valstybinis statusas. Anksčiau miestą buvo galima pereiti skersai išilgai ne pagrindinėmis gatvėmis, bet kiemais ir įvairiausiais užkaboriais, o to dabar padaryti nebeįmanoma.

Dar vienas svarbus darbas – sustabdyti senų reliktų naikinimą. Negriauti net ir to sovietinio paveldo, bet pakeisti požiūrį – jis juk lygiai tiek pat vertingas, kiek ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų paveldas. Tai yra mūsų istorija, jos neįmanoma išbraukti, kad ir kaip stengtumės. Ir nereikia tų reliktų diferencijuoti – juk koks nors senas parduotuvės užrašas yra tiek pat vertas kaip ir išlikęs užrašas hebrajų kalba.

– Jei reikėtų pristatyti atvykėliui Vilnių vos per keliolika minučių, kur pakviestumėte jį pamatyti ir suprasti, kokia ta mūsų sostinė yra?

– Yra tokių vietų, kurias aš labai mėgstu. Štai iš Šv.Ignoto gatvės pradžioje esančio buvusio bernardinių vienuolyno koridoriais per dvejas slaptas dureles kaip paslaptingame mistiniame filme galima patekti į tokį apleistą sodą. Iš vienos pusės tas vienuolynas, iš kitos – Salomėjos Nėries mokykla, griuvėsiai aplinkui... Esi pačioje Senamiesčio širdyje, o aplink matai tarsi po karo apleistą ir pamirštą sodą. O jei ten žydi obelys ir vyšnios, nėra nuostabesnės vietos visame Vilniuje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kam indomu

Kam indomu portretas
Caro statyta senove

Na

Na portretas
Apgailėtinas tas Vilnius

kaunietis

kaunietis portretas
labai taiklus palyginimas pirmame sakinyje
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių