Kas bendra tarp vaikų žaidimų kieme ir „Žuvėdros remix“?

Su aktoriumi ir debiutuojančiu režisieriumi Gediminu Rimeika susitikome tuo metu, kai gėlininkai rūšiavo įvairiaspalvius, šį sezoną kaip niekad populiarius kardelius. Vasaros pabaiga žymėjo ne tik mokslų pradžią, bet ir intensyvų kūrybinį procesą, kurio metu bus pastatytas eksperimentinis spektaklis „Žuvėdra (remix)“.

Spalio pabaigoje įvyksiantis spektaklis laimėjo „Atviros erdvės“ konkursą ir pirmiausia yra ypatingas tuo, kad jame suaugusiesiems vaidina vaikai. Iš to, kaip pasakojant apie komandos darbą dega paties režisieriaus akys, atrodo, kad žiūrovų, pritariančių „Žuvėdros“ veikėjo Trepliovo minčiai, jog teatrui būtina ieškoti naujų formų, laukia įsidėmėtinas reginys.

–  Dvejus metus studijavai režisūrą Klaipėdoje, tada persikraustei į Vilnių, kur įstojai į Oskaro Koršunovo renkamą aktorių kursą ir tapai diplomuotu aktoriumi. Vaidinai įvairiuose spektakliuose, o dabar vėl atsigręžei į režisūrą. Kodėl?

–  Gana vėlai pradėjau domėtis menu, nelankiau jokių teatro būrelių. Tėvų profesijos nesusijusios su menu, dėl to jis į mano gyvenimą atėjo netikėtomis aplinkybėmis, kai dar tebesimokydamas mokykloje atsitiktinai nuėjau į Gintaro Varno spektaklį „Nusikaltimas ir bausmė“ – pastatymas mane labai sužavėjo, supratau, kad noriu daryti tai, ką mačiau scenoje. Taigi po mokyklos tiesiog norėjau patekti į teatrą, nors nelabai suvokiau apie šią meno sritį. Įstojau į Klaipėdos Gedimino Šimkaus ir Reginos Šaltenytės kursą – per tuos metus aiškinausi, kas yra toji režisūra, vis dažniau vaidindavau savo kurso draugų spektakliuose, pradėjo labiau patikti atlikimas, negu  spektaklio konstravimas. Viename iš egzaminų apsilankęs Darius Meškauskas pastebėjo, kad esu aktorius ir patarė man stoti į aktorinį, tais metais O.Koršunovas kaip tik rinko aktorių kursą. Pasiūlymas mane suviliojo. Nuvykau ir įstojau.

–  Bet dabar debiutuosi kaip režisierius.

–  Taip, nes noriu pamatyti scenoje tai, ko šiuo metu galbūt nevyksta ir negaliu laukti, kol tai pagaliau įvyks ir gausiu pasiūlymą tapti to vyksmo dalimi. Be to, dabar išvien eina įvairios meno šakos, menininkams nebūtina likti vienoje terpėje. „Menų spaustuvė“ ir jos organizuojamas „Atviros erdvės“ konkursas labai palaiko šitą idėją. Tad su kolege kompozitore Agne Matulevičiūte nusprendėme, kad mums reikia pabandyti pastatyti eksperimentinį spektaklį ir dalyvauti „Atviros erdvės“ konkurse, kuris skatina pasižiūrėti į spektaklį kitu kampu. Pasikvietėme prodiuserę Rusnę Kregždaitę, trise sudėliojome visas mūsų turimas galimybes ir nusprendėme, kad vaikai turi vaidinti suaugusiesiems.

–  Ar iki tol buvai matęs ką nors panašaus?

– Romeo Castellucci spektaklyje „Pragaras“ viename segmente vaidino vaikai, ir būtent ta scena man buvo paveikiausia. Nors kažkodėl teatre neva negalima naudoti vaikų ir gyvūnų. R.Castellucci daro priešingai – jo spektakliuose ant scenos vaikšto arkliai, šunys, o vaikai mėto granatas į Kristaus veidą. Tai stipriai rezonuoja su mano patirtimis ir yra man artima.

–  Prieš tai tau teko susidurti su vaikų auditorija? Jie neatrodė nepažinūs ir baugūs?

–  Teko vaidinti vaikams, dalyvauti įvairiuose projektuose. Vaikų auditorija sudėtingesnė už suaugusiuosiųjų, jie labai jaučia melą, netikrumą, pasiduoda didelei fantazijai, yra labai ekspresyvūs, emocingi.

–  Kokiu principu vyko vaikų atranka?

–  Pasitarę su „Menų spaustuve“ nutarėme surengti dienines stovyklas 10–12 metų vaikams, kad galėtume juos atsirinkti, nes taip tiesiog paimti vaikų, kol neturėjome jokios formos, negalėjome. Nusprendėme, kad forma turi atsirasti iš pačių vaikų ir jų kūryba turi būti nevaržoma mūsų sugalvotų idėjų.

Be galo svarbu suaugusiajam pamatyti savęs veidrodį vaikystėje. Juk kodėl vaikiškus spektaklius vaikams vaidina suaugusieji, tarsi mokydami, kaip reikėtų gyventi?

Dviejose stovyklose dalyvavo vaikai iš įvairių socialinių aplinkų, besidomintys skirtingais dalykais –  futbolu, keramika, šachmatais, boksu ir t.t. Iš anksto vaikams nesakėme, kad juos stebėsime ir atsirinksime savo projektui, nors kiekvieną vakarą su komanda aptardavome pasižymėjusius vaikus. Tai buvo be galo įdomus, turiningas procesas. Dėl šių stovyklų turime planų ateičiai. O dabar iš jų mūsų spektakliui „Žuvėdra (remix)“ atrinkome septynis vaikus, atvedėme juos į repeticijas, perskaitėme Mato Vildžiaus adaptuotą „Žuvėdros“ versiją.

– Kodėl pasirinkote A. Čechovo „Žuvėdrą“?

– Tai yra labai chrestomatinis teatro kūrinys, turintis aiškią liniją, tačiau reikėjo adaptacijos, kad vaikai suprastų, apie ką kalbama.

– Kaip atrodo dabartinė jūsų adaptacija?

– Su dramaturgu Matu ir komanda nusprendėme, kad turi likti tik du veikėjai – Nina ir Trepliovas. Juk vaikams, kaip ir tiems personažams, labai norisi kažkuo tapti, jie turi įvairiausių svajonių. Taigi perskaitėme su vaikais pjesę, po kiekvienu dialogu ar monologu turėjome surašytus klausimus. Pavyzdžiui, Trepliovas kalba apie tai, kad teatre reikia naujų formų, o jeigu jų nėra, tuomet nereikia jokių. Mūsų klausimas – ar teatras gali būti nuobodus? Vaikas, perskaitęs tą monologą, atsako į klausimą ir sugeba įžvelgti nuostabių dalykų, nors prieš tai lankėsi teatre vos porą kartų gyvenime. Pasirodo, vaikai sugeba atsakyti į bet kokį klausimą. Klausiame vaiko, kuo jis nori būti užaugęs. Atsako: gal futbolininkas, gal boksininkas, bet didžėjus! Aha, kodėl gi Trepliovas negali būti didžėjumi? Mes remiksuojame „Žuvėdros“ personažus į tam tikras vaikų patirtis. Tarkime, Trepliovas pasakoja apie tai, kad jo mama, tai yra Arkadina, jam nenuperka pulto, nors jis nori būti didžėjumi. Kita mergaitė pasakoja apie draugo išdavystę (meilės išdavystės tema „Žuvėdroje“ labai svarbi) – prašome jos, kad sakytų ne draugės vardą, o Ninos. Ir tada įvyksta magija… Bandome visa tai sudėti į valandos spektaklį-performansą. Persuktoje „Žuvėdroje“ sukasi svajonės, jos išsipildymo ar įgyvendinimo motyvai.

– Koks yra jūsų performanso žiūrovas?

– Svarbu, kad būtų suaugęs.

– Kodėl?

– Be galo svarbu suaugusiajam pamatyti save vaikystėje. Juk kodėl vaikiškus spektaklius vaikams vaidina suaugusieji, tarsi mokydami, kaip reikėtų gyventi? Kodėl negalime pasimokyti iš vaikų? Gal net ne pasimokyti, o stebėti juos, duoti sau valandą pamatyti degančias vaikų akis ir susimąstyti apie save. Gal, pavyzdžiui, vaikystėje svajojai tapti astronautu, bet dabar dirbi vadybininku, o po darbo slapta skrolini, kas vyksta NASA.

– Koks tavo santykis su kitų režisierių statytais „Žuvėdros“ spektakliais?

– Santykis sveikintinas. Esu matęs filmuotą Rimo Tumino spektaklio medžiagą. Žinoma, daug kartų matęs O.Koršunovo pastatymą, jis sugebėjo genialiai pagauti teatrališkumą, aktoriai ten dirba kaip chirurgai su skalpeliu. Manau, kad kiekvienas žmogus, pasiėmęs tą pačią medžiagą, mato ir nori ją realizuoti visiškai kitaip – tai taip pat priklauso nuo laiko, kuriame jis gyvena, kokią trupę turi. Mūsų komanda šiame etape nori pasiekti fantazijos, vaikystės vaivorykštę. Matysim, kaip klostysis toliau.

– Kokią savo vietą matai šiuolaikinių spektaklių kontekste? Ar tau patinka eksperimentiniai spektakliai?

– Tik juose ir noriu būti.

– Kokie pastaruoju metu matyti spektakliai padarė didelį įspūdį?

– Labai patiko Alaino Platelio šokio spektaklis „Nicht Schlafen“.

– Patinka šokio spektakliai?

– Taip, tiek dalyvauti, tiek stebėti. Kūnas palieka tam tikrą paslaptį, kitaip nei žodis, kuriantis istorijas. Šiais metais mačiau nemažai įkvepiančių spektaklių – man atrodo, kad teatre vyksta perversmai, gal kol kas tik vidiniai, bet juos jaučia ne vienas menininkas.

– Galbūt leidžiasi režisieriaus – centrinės visa ko figūros – saulė?

– Taip, įvardijai teisingai. Vaikystėje kieme mėgau žaisti „Tukutuku“, nes mes neturėjome režisieriaus, o tik žaidimo taisykles. Man atrodo, kad žaidimo taisykles turi kurti komanda, komanda yra pats svarbiausias dalykas. Įdomu, kai visi turi pasiūlymą, dirba labiau ties intuityviais, o ne hierarchiniais principais. Saulė tampa bendra.

– Sakai, teatre vyksta pokyčiai – ar žiūrovų prasme tie pokyčiai taip pat juntami?

– Manau, kad dramaturginės linijos nebuvimas patraukia kitokią publiką. Kaip, pavyzdžiui, į spektaklį „Lokis“ Operos ir baleto teatre rinkosi klubinė auditorija, reiveriai, gal juos patraukia muzika, gal vaizdas, nežinau. Panaši situacija buvo su spektakliu „Roberto Zucco“, kur kai kurie žiūrovai ateidavo pamatyti šviesų. Taigi atsikartoja tam tikras ratas, bet viskas pasisuka kitokiomis formomis. Tai svarbu ir be galo įdomu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių