Operos solistas 33-ejų Kostas Smoriginas jaunesnysis, dainuojantis pagrindines partijas garsiuose Europos teatruose, puikiai žino to kainą. Tai – dažnas išsiskyrimas su Vilniuje gyvenančiais žmona ir vaikais.

Bene penkeri metai K.Smoriginas (baritonas-bosas) pagal sutartį dirba Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos teatruose. Taip pat jis yra dainavęs Jungtinėse Valstijose, Venesueloje, Čilėje.

Nors labai užimtas, Kostas dažnai grįžta į Vilnių. Čia jį traukia ne tik šeima, ne tik tėvai – žinomi aktoriai Dalia Brenciūtė bei Kostas Smoriginas vyresnysis, bet ir Dalios Ibelhauptaitės režisuoti bohemiečių (dabar – "Vilnius City Opera") pastatymai. Kaip tik šią savaitę Kongresų rūmuose pradedama rodyti naujos sudėties Wolfgango Amadeus Mozarto opera "Visos jos tokios". Lapkričio 29 ir 30 d. K.Smoriginas dainavo merginų numylėtinį Guljelmą.

Po repeticijų Kostas ištaikė valandėlę laiko pasikalbėti su "Vilniaus dienos" korespondente.

– Kostai, kur dabar jūsų namai? Po praėjusios savaitės repeticijų Vilniuje išskridote į Dresdeną. Antradienį grįžote į Vilnių ir iš lėktuvo – į sceną...

– Mano namai – Vilniuje. Tačiau per metus Vilniuje gyvenu turbūt tik du mėnesius. Juk dirbu pagal sutartį. Sutartis tęsiasi tiek, kiek rodo spektaklį. Dresdene repetuoju Eskamiljo vaidmenį Georges’o Bizet operoje "Karmen".

Gruodžio 3 d. išvykstu į Londoną – "Covent Garden" teatre taip pat repetuosime "Karmen". Ten irgi būsiu Eskamiljas. Bet tai – kito režisieriaus pastatymas. Tiesiog sunku tuos pastatymus lyginti. Londone bus tai, kas neįprasta, – pirmą ariją reikės dainuoti jojant tikru arkliu.

– Kaip spėjate suderinti repeticijas, spektaklius svečiuose kraštuose ir šeimos gyvenimą bei rūpesčius čia, Lietuvoje?

– Bandom derinti. Dėl mano pasirinkimo žmona Dainora neprieštarauja. Kol vaikai dar maži, Dainora su jais dažnai atvažiuoja pas mane.

– Jūs padarėte puikią karjerą. Kokių "sudedamųjų dalių" jai reikia?

– Sėkmės. Intuicijos. Reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje.

– Pamiršote žodį "talentas". Ar jis – nebūtinas?

– Būtinas. Manau, kad talentas – didžiulė Dievo dovana. Talento neturintis žmogus dirba, dirba, šlifuoja, šlifuoja kiekvieną natelę arba kiekvieną žodį, ir vis tiek jam nepavyksta. Talentingam žmogui darbo reikia įdėti perpus mažiau. Taip, reikia talento, sėkmės, tada – juodo darbo. Talentas be darbo niekada neatsiskleis. Reikia ir intuicijos. Manau, bet kuriam atlikėjui intuicija – svarbus dalykas.

– Kuriame teatre dainuoti labiausiai patinka? Gal tame, kur greičiausiai pavyksta užmegzti kontaktą su publika?

– Man visur malonu dainuot. Labai sunku išskirti kurį nors vieną teatrą. Visada malonu grįžti į teatrą, kuriame esi dainavęs. Visada malonu grįžti į Londoną, Dresdeną. Ten turiu puikių draugų, ten geras kolektyvas. Be abejo, ir Milano "La Scalos" teatras paliko puikių prisiminimų.

Bet pats šilčiausias teatras man yra Londone – tai karališkasis operos teatras "Covent Garden". Baigiau ten mokslus, teatras mane supažindino su daugeliu dalykų. Todėl visada labai smagu grįžt į Londoną. Ir, aišku, labai gera būti Lietuvoje – dirbti su Dalia, su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Labai malonu grįžt namo ir dainuot saviems žmonėms. Tai – begalinė atsakomybė. Tave stebi, tave mato, tave analizuoja.

O publika – labai skirtinga, todėl kontaktas su ja priklauso nuo daugelio dalykų. Taip pat nelygu, kaip pats jautiesi tą vakarą. Juk mes – gyvi instrumentai, reaguojam į kiekvieną detalę: į dūmus, kvapą, dulkes, garsą. Daug dalykų yra, kuriuos reikia išmokti savyje kontroliuot.

– Kur gyvenate, kai dirbate Londone ar Dresdene, – viešbutyje ar teatras nuomoja butą?

– Labai įvairiai. Kartais nuomojiesi butelį su maža virtuvyte, kartais gyveni pas draugus. Teatras ne visada aprūpina būstu – viskas priklauso nuo sutarties. Kartais būstas įtrauktas į sutartį, kartais – ne.

– Kas nuolatos padėta ant jūsų naktinio stalelio šalia lovos?

– Vienintelis daiktas – "iPadas". Ir šeimos nuotraukų, ir muzikos – visko yra tame "iPade". Dažnai žiūriu vaikų, žmonos nuotraukas, kiekvieną dieną šnekamės per "Skype". Sūnui Kostui – penkeri, Mykolui – dveji metai. Dukra Goda (iš pirmosios santuokos – red. past.) gyvena su savo mama, bet dažnai svečiuojasi pas senelius – mano tėvus.

– Ko vaikai pirmiausia prašo, kai grįžtate namo?

– Kaip ir kiekvienas vaikas, jie tikisi gauti kokią nors dovanėlę, smulkmeną. Todėl stengiuosi kokiom nors smulkmenom juos nustebinti. Didelių dovanų nepriveši iš tokių kelionių, todėl parvežu kokią nors mašiną, konstruktorių, Rubiko kubą.

– Ar neprašo padainuoti? O gal tėčiui pademonstruoja, kokių naujų dainelių patys išmoko?

– Ne. Prašo, kad nerėkčiau. Kai kartą namie repetavau, Kostas paprašė: "Gal gali nustoti rėkęs?" Jis kažką žiūrėjo per televizorių ir negalėjo girdėti, kas kalbama. Bet jie niūniuoja operas. Automobilyje, kai kur nors važiuojame, girdi daug muzikos, ir geros muzikos. Prašo, kad įjungtume. Ir tos pačios "Karmen" dažnai klausosi. Labai patinka jiems "Karmen".

– Kaip susiklostė, kad jūsų šeimoje tiek daug Kostų?

– Ir mano senelis, ir tėvas, ir aš, ir mano sūnus – visi mes Kostai. Tradicija turbūt atėjo iš mano senelio. Buvo nuspręsta, kad sugalvoti vardą pirmajam anūkui leidžiama seneliui. Todėl taip susiklostė, kad visi yra Kostai.

Mano sūnus gimė Londone, kur tuo metu abu gyvenome su žmona. Skambinau tėvui ir klausiau, koks, jo manymu, turėtų būti vaiko vardas. O jis atsakė: "Nelabai suprantu tavo klausimą." Ir man viskas buvo aišku.

– Jūsų tėvas K.Smoriginas vyresnysis – garsus, išskirtinis dramos teatro ir kino aktorius. Kai rinkotės sceną, ar nebaugino, kad galite atsidurti garsiojo tėvo šešėlyje?

– Apie tai negalvojau. Viskas klostėsi savaime. Ir susiklostė taip, kaip susiklostė. Taip, kažkada ir aš, ir mano draugai – tėvų kartos aktorių vaikai – galvojome apie dramos teatrą. Pusė jų tapo aktoriais. Taip išėjo, kad ir aš pasirinkau sceną, tiktai ne dramos teatrą, o dainavimą. Manau, tai be galo panašios specialybės. Jeigu žinai, kaip dainavimu perteikti veiksmo dramą, – tai vienas svarbiausių dalykų.

Dabar visi operos režisieriai iš dainininko reikalauja labai daug teatrinių sugebėjimų. Jiems svarbu, kad dainininkas scenoje nestovėtų vienoje vietoje. Ir dar – kad solistai būtų liekni ir gražūs. Aišku, operoje yra visokiausių žmonių. Kartais minusai nurašomi, jeigu balsas dieviškas.

– Ar galite įvardyti žmogų, kuris jus užvedė ant kelio, padėjusio jums pastverti laimės paukštę – tapti tuo, kuo esate, atsidurti ten, kur būnate?

– Tų žmonių buvo ne vienas. Pačioje pradžioje buvo Vytautas Miškinis, "Ąžuoliuko" choro vadovas, kuris mane pirmas pastebėjo, išgirdo ir pasiūlė dainuoti. Paskui – operos solistas, pedagogas Vladimiras Prudnikovas su pianiste Nijole Ralyte, kurie turėjo begalinės kantrybės su manim tampytis pirmyn atgal, mane mokyti ir atleisti mano pravaikštas. Taip pat – mano tėvai, kurie visą gyvenimą manimi tikėjo ir man atleido daugelį dalykų.

– Turbūt matėte geriausius savo tėvo spektaklius? Ko iš jo – kaip iš dramos teatro aktoriaus – išmokote?

– Aš visą gyvenimą mokausi iš jo. Ne tik aktorystės, scenos pojūčio, bet ir gyvenimo supratimo. Man patinka, kaip jis mąsto, galvoja apie daugelį dalykų.

– Gal prisimenate: paauglystėje grįžtate namo iš teatro, kur tėvas vaidino daktarą Astrovą spektaklyje "Dėdė Vania", o čia, namie, jis braukia degtuką ir kaičia arbatą. Paprastas, po spektaklio pavargęs žmogus.

– Turėti tokį tėvą – Dievo dovana. Kai buvau vaikas, visų jo spektaklių nepamenu. Bet paskui žiūrėjau įrašus. Aišku, kad įstrigo "Kvadratas". Puikus spektaklis, kuris atmintyje iki šios dienos yra išlikęs. Atsimenu ir daktarą Astrovą. Man būdavo įspūdingiausia, kaip jis viena ranka mėtydavo svarmenį. Iš vėlesnių vaidmenų aiškiai prisimenu Makbetą, tą įtampą. Sudėtingi tėvo vaidmenys. Tam tikru laiku, tam tikro amžiaus juos reikia vaidinti, suprasti. Dabar planuoju pažiūrėti "Purvą", kur jis vaidina.
Šiaip man labai sunku žiūrėti scenoje į tėvą, į mamą. Taip, kaip ir jiems, – žiūrėti į mane. Žinai visą vaidmens kūrimo virtuvę, žinai, kas po juo slypi.

– Kokių gyvenimo pamokų išmokote iš savo motinos – geros aktorės ir gražios moters D.Brenciūtės?

– Iš mamos išmokau, kaip apkabint savo vaikus, kaip apkabint savo žmoną, kaip jiems gerą žodį pasakyt, kaip mokėt mylėt. Iš jos išmokau, kas yra švelnumas, supratimas, priėjimas, atleidimas.

– Ar jūsų žmona dirba, ar augina vaikus?

– Šiuo metu ji vaikus augina. Aš tuo labai džiaugiuosi. Bet ji dirba dar daugiau negu aš.

– Vadinasi, jūs vienas išlaikote šeimą, mokate bankui paskolą už butą?

– Taip. Bandom, sukamės. Negyvenam labai plačiai, bet su žmona žiūrim, kad nieko netrūktų. Ačiū Dievui, viskas gerai.

Aišku, užsienyje honorarai akivaizdžiai didesni negu Lietuvoje. Tačiau negalima visko vertinti vien pinigais. Lietuvos rinka, žmonių pajamos ne tokios kaip užsienyje – lietuviai nepajėgūs mokėti už bilietą į spektaklį 350 litų. Užsienyje bilietų kainos – kitokios. Ten – senos operos tradicijos, žmonės operą labai mėgsta. Gal ir pas mus kada nors susiformuos ryškios operos tradicijos, kaip, pavyzdžiui, Zalcburge ar Vokietijos teatruose. Pinigai – sąlygiškas dalykas. Kartais gali ir nemokamai dainuoti – todėl, kad tau gera tai daryti.

– Baigiasi spektaklis, nugriaudėja plojimai, suimate į glėbį jums įteiktas gėles. Kitą dieną – laisvadienis, nei repeticijų, nei spektaklio. Ką veikiate Dresedene, Miunchene, Londone laisvalaikiu?

– Stengiuosi aplankyti paveikslų galerijas. Į teatrus nevaikštau. Mėgstu kartais nueiti į kokią nors gražią bažnyčią, ją apžiūrėti, joje pabūti. Dažnai nueinu ir į sporto klubą, susitinku su draugais. Kokių nors nutrūkimų nebūna – visada turi būti geros formos, visada galvoje sukasi mintys apie darbą.

– Vaikšto po Dresdeną vienišas jaunas, gražus vyras. Ant kaktos neparašyta, kad jis – vedęs ir trijų vaikų tėvas. Turbūt sulaukiate nemažai moterų dėmesio?

– Viskas priklauso nuo to, ar tu nori to dėmesio sulaukti, ar ne. Stengiuosi nepamiršti, kad turiu šeimą, ir neįsivelti į kokius nors santykius. O dėmesio man užtenka scenoje. Ten reikia ir mylėti, ir apkabinti, ir pabučiuoti. Bet visa tai yra tiktai scenoje.