Jogailaičių paveiksle – intriguojanti Europos praeitis

Istorinis kontekstas

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) valdžiusios lietuvių kilmės Gediminaičių dinastijos pagrindinės šakos atstovai Jogailaičiai, įsitvirtinę Lenkijos Karalystėje, buvo užėmę Čekijos ir Vengrijos karalių sostus, taip įsigalėdami visoje Vidurio ir Rytų Europoje. XV a. pirmoje pusėje Lenkijos ir Vengrijos karaliumi buvo paskelbtas Jogailos ir Sofijos Alšėniškės sūnus Vladislovas Varnietis – jis tragiškai žuvo kovose su turkais prie Varnos 1444 m. ir tapo istorine legenda.

Jo sūnėnas, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus Vladislovas Jogailaitis 1471 m. tapo Čekijos, o 1490 m. – ir Vengrijos karaliumi. Abi šias valstybes jis valdė iki savo mirties 1516 m.

Vladislovo Jogailaičio tėvai, o vėliau Lenkijos ir Lietuvos sostus paveldėjęs jaunesnysis brolis Aleksandras Jogailaitis tikėjosi, kad Vladislovas pirmiausia susilauks sūnaus, kuris leis Jogailaičių dinastijai išlaikyti ir įtvirtinti valdžią Čekijoje ir Vengrijoje. Tik su trečiąja žmona, prancūzų didike Anna de Foix, Vladislovas Jogailaitis susilaukė dviejų vaikų – dukters Onos ir sūnaus Liudviko.

Dar prieš gimstant vaikams iš Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elžbietos Habsburgaitės kanceliarijos jos vardu į Vengriją buvo išsiųstas pamokymas sūnui Vladislovui Jogailaičiui, kaip tinkamai užauginti, kaip tikėtasi, gimsiantį sosto įpėdinį.

Šiame pedagoginiu traktatu laikomame tekste aptartos įvairios vaiko priežiūros ir auklėjimo temos, pradedant kūdikio žindymu ir baigiant ugdytinomis vertybėmis – moralumu, mandagumu, nuolankumu. Spėjama, kad šio teksto pati Elžbieta ne tik nediktavo, bet greičiausiai ir nematė. Laiško autorystė nenustatyta. Tačiau šiais patarimais Čekijos ir Vengrijos valdovas Vladislovas Jogailaitis iš karto negalėjo pasinaudoti, nes 1503 m. jam pirmiausia gimė dukra Ona. Po trejų metų, 1506 m., pagaliau gimė ir berniukas – sosto įpėdinis Liudvikas, tačiau gimdydama mirė jo motina ir Vladislovo Jogailaičio žmona Ana.

Sukūrimo aplinkybės

Paveiksle vaizduojamas šv. Vladislovas, Vengrijos globėjas, kuris patiki Švč. Mergelės Marijos globai Čekijos ir Vengrijos karalių Vladislovą Jogailaitį ir jo vaikus Liudviką ir Oną. Šį paveikslą sukūrė iš Memingeno dailininkų giminės kilęs garsus to meto vokiečių dailininkas Bernhardas Strigelis, kurį Šventosios Romos imperatorius Maksimilianas I Habsburgas pasirinko savo dvaro dailininku.

Tai buvo vieni ankstyviausių tikroviškų portretų, kurie turėjo didelę įtaką paties portreto žanro tolesnei raidai Vidurio Europoje. Taigi Vladislovo Jogailaičio ir jo vaikų Onos ir Liudviko portretą sukūręs menininkas buvo vienas geriausių to meto Europos dailininkų, dirbęs pačiam imperatoriui.

Trijų Jogailaičių portretas sukurtas 1515 m., kai Vladislovas Jogailaitis su vaikais ir broliu Žygimantu Jogailaičiu, Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, lankėsi Vienoje – dalyvavo vadinamųjų dvigubų Jogailaičių ir Habsburgų jungtuvių iškilmėse Šv. Stepono katedroje.

Imperatorius Maksimilianas I su Vladislovu Jogailaičiu sutarė, kad šio duktė Ona ištekės už paties imperatoriaus arba už vieno iš jo anūkų – būsimųjų imperatorių Karolio arba Ferdinando, o sūnus Liudvikas ves imperatoriaus anūkę Mariją Habsburgaitę. Galiausiai Ona Jogailaitė tapo Ferdinando Habsburgo (nuo 1526–1527 m. Vengrijos ir Čekijos karaliaus, o nuo 1558 m. Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando I) žmona.

Šios dvigubos dinastinės Jogailaičių ir Habsburgų vedybos turėjo garantuoti abiem giminėms sklandų karališkųjų sostų paveldėjimą Vidurio Europoje, jei viena iš dinastijų išmirtų. Kaip parodė istorija, susitarimas ir likimas buvo palankesnis Habsburgams. Jogailaičių ir Habsburgų sąjunga, pagrįsta dvigubomis dinastinėmis vedybomis, kartu turėjo izoliuoti ir jau tuomet agresyviais veiksmais pasižymėjusią ir tarptautines intrigas rezgusią Maskvos kunigaikštystę.

Ikonografinė svarba

Manoma, kad Jogailaičių portretą 1515 m. užsakė pats Vladislovas Jogailaitis. Portretas laikomas votyviniu, t. y. tokiu meno kūriniu, kuris paliudija užsakovo padėką arba prašymą. Iš tikrųjų paveiksle vaizduojamas klūpantis šv. Vladislovas, XI a. Vengrijos karalius ir šios karalystės šventasis globėjas. Šventasis pristato Čekijos ir Vengrijos karalių Vladislovą Jogailaitį ir jo vaikus Liudviką ir Oną Švč. Mergelei Marijai ir paveda visą Jogailaičių šeimą Dievo Motinos globai.

Nors paveikslas buvo pažeistas ir restauruotas, šv. Vladislovo atvaizde galima įžvelgti paties tuo metu pagyvenusio ir barzdoto Vladislovo Jogailaičio veido bruožų. 1515 m. jis buvo sulaukęs 59 metų amžiaus ir kankinamas ligų, beveik nebevaikščiojo ir praėjus metams mirė, tačiau pats Vladislovas Jogailaitis pavaizduotas gerokai jaunesnis – idealus, energingas, jaunas valdovas.

Jo klūpantys vaikai Liudvikas ir Ona nutapyti tėvo ir šventojo globėjo užnugaryje. Liudvikui tuo metu buvo devyneri metai, Onai – dvylika. Atrodo, jųdviejų veidų atvaizdai buvo labiau pažeisti laiko ir daugiau restauruoti.

Portrete nėra Vladislovo Jogailaičio žmonos ir jo vaikų motinos Anos de Fua, nes ji buvo mirusi prieš devynerius metus. Paveikslo kairėje pusėje, po audiniu drapiruotu baldakimu, įkomponuotas tuščias karališkasis sostas. Šis atributas patvirtina, kad Švč. Mergelės Marijos maldaujama Dievo Motinos globos jauniesiems Jogailaičiams, netekusiems savo žemiškosios motinos, padėti saugiai žengti gyvenimo keliu ir sklandžiai paveldėti karališkuosius sostus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis paveikslas yra vienas ankstyviausių tapybos darbų, kuriame vaizduojami net kelių Jogailaičių dinastijos atstovų portretai. Todėl kūrinys, be kita ko, yra svarbus istorinių asmenybių portretų ikonografijos šaltinis.

Liudviko Jogailaičio dalia

Tais pačiais 1515 m. imperatorius Maksimilianas I savo rūmų dailininkui B. Strigeliui užsakė ir savo artimųjų portretą, kuriame greta imperatoriaus pavaizduoti ir jo šeimos nariai – sūnus Pilypas Puikusis, žmona Marija Burgundietė, anūkai Ferdinandas ir Karolis ir įsūnis su anūkės vyru Liudviku Jogailaičiu.

Šiame paveiksle vaizduojamas imperatoriaus šeimos susitikimas, kuris iš tiesų niekada neįvyko, nes 1515 m. Pilypas Puikusis ir Marija Burgundietė jau buvo mirę, o Ferdinandas vis dar gyveno Ispanijoje. Įdomu, kad Liudvikas Jogailaitis šiame kolektyviniame Habsburgų portrete pavaizduotas kaip imperatoriaus šeimos narys.

Nepaisant 1515 m. dvigubų vedybų teiktų dinastinių vilčių ir politinių perspektyvų, Liudviko Jogailaičio likimas susiklostė tragiškai. 1516 m. mirus tėvui, vos dešimties sulaukęs Liudvikas paveldėjo Vengrijos ir Čekijos karalių sostus, tačiau abi šalis realiai valdė regentai ir globėjai.

Liudvikui sulaukus pilnametystės, jam valdyti pakrikusius kraštus ir priešintis turkų agresijai padėjo sumani žmona Marija Habsburgaitė, bet 1526 m. Liudvikas Jogailaitis tapo kovos su turkais prie Mohačo auka.

Įdomu, kad Liudvikas Jogailaitis ir jo senelio brolis Vladislovas Varnietis žuvo kovose su turkais, tesulaukę 20-ies. Liudviko Jogailaičio našlė Marija Habsburgaitė netrukus paliko Vengriją ir Čekiją, persikėlė į ispaniškuosius Nyderlandus ir buvo ilgametė jų valdytoja.

Onos Jogailaitės likimas

1515 m. dvigubų Vienos vedybų susitarimo pagrindu sukurta Ferdinando I Habsburgo ir Onos Jogailaitės šeima sulaukė laimingesnio likimo. Remiantis šia vedybų sutartimi, žuvus Liudvikui Jogailaičiui, Vengrijos ir Čekijos karalių sostus perėmė jo įbrolis Ferdinandas I Habsburgas, 1531 m. tapęs Vokietijos ir Romos karaliumi, o 1558–1564 m. buvęs Šventosios Romos imperatoriumi.

Su savo žmona Ona Jogailaite Ferdinandas I susilaukė net penkiolikos vaikų ir abu jie tapo iki šiol gyvos Austrijos Habsburgų dinastijos šakos protėviais.

Dvi jųdviejų dukras – Elžbietą ir Kotryną – buvo vedęs Onos Jogailaitės pusbrolis Žygimantas Augustas, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Ferdinando I ir Onos Jogailaitės atminimas tiek jiems gyviems esant, tiek po jų mirties buvo saugomas ne tik jų valdytuose kraštuose – Austrijoje, Vengrijoje, Čekijoje, bet ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, vadinamieji Valdovų rūmai Kaune (Senieji Kauno kunigaikščių rūmai, Muitinės g. 2 – red. past.) buvo papuošti terakotiniais langų apvadais su Ferdinando I ir Onos Jogailaitės portretais.

Taigi nedidelis (43 x 30,8 cm), ant liepos lentos aliejumi ir tempera dailininko B. Strigelio nutapytas paveikslas, šiandien saugomas Budapešto dailės muziejuje (Szépművészeti Múzeum), gali papasakoti net kelias painias Vidurio ir Rytų Europos valstybių raidai labai svarbias istorijas, supažindinti su valdovų vaikystės ir jaunystės gyvenimo vingiais, atskleisti intriguojančius dinastinių ryšių ir sostų paveldėjimo užtikrinimo mechanizmus, dažnai tragiškus valdovų likimus.