Ilgesys, alsuojantis nuo drobių paviršių

Menininkui užbaigus paveikslą, jis tampa atskira begalinės Visatos dalele, kurioje susijungia subjektyvūs dailininko ir žiūrovo išgyvenimai. Paveikslai atveria erdvę mintims, kurios susipindamos sukuria naujų prasmių.

Šįkart "Autoportreto" rubrikos viešnia – jaunosios kartos tapytoja Sonata Riepšaitė, savitai ir brandžiai jaučianti ją supantį pasaulį, drobėse išreiškia ilgesio melancholiją, atsiradusią išvykus tiems, kurie yra brangūs. Ją, kaip ir kitus menininkus, vaišinome tais pačiais klausimais – apie kūrinį, kurį patys vadina autoportretu.

– Kūrinys tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Šis paveikslas buvo vienas pirmųjų sėkmingų atradimų paėmus į rankas degintą anglį. Tai svarbus momentas mano kūryboje, kuris išlaisvino tolesniems kūrybiniams ieškojimams.

– Kuo žvilgsnis į šį darbą, kuriame atrandate savojo aš refleksiją, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Paveikslas – mano bakalauro darbo "Tolimas artumas" dalis. Viena iš darbų ciklo dalių buvo peizažai, kuriuos tapiau iš svetur gyvenančių artimųjų socialiniais tinklais siunčiamų nuotraukų. Todėl save šiame paveiksle matau netiesiogiai. Interpretuoju save kaip artimųjų tęsinį ar jų dalį. Čia aš apmąstau savo būtį šeimos, artumo, atstumo ir atsiskyrimo kontekstuose.

– Kas lėmė kūrinio atlikimo techniką?

– Smalsumas. Tai buvo vienas eksperimentų, kuriuos prieš metus dariau pagal mainų programą studijuodama Karališkojoje menų akademijoje, Hagoje, Olandijoje. Tuo metu nesinorėjo spalvų, dažų. Nežinojau, ar paveikslas pavyks, ar išvis kažkas gausis. Tai pirmas mano sukurtas didelio formato darbas deginta anglimi. Prieš tai eksperimentavau su mažo formato peizažais ant palaidos drobės. Tačiau darbas su deginta anglimi ant didelės drobės visai kitoks. Jis reikalauja didelio kruopštumo, kantrybės. Laikas paveikslo kūrimo metu buvo išsitęsęs, sulėtėjęs, juo mėgavausi galėdama apmąstyti peizažą, ne tik regimą nuotraukoje, tačiau ir jo prasmę apskritai, peizaže slypinčią filosofiją. Tiek tema, tiek atlikimo technika viena kitą pateisino.

Laikas paveikslo kūrimo metu buvo išsitęsęs, sulėtėjęs, juo mėgavausi galėdama apmąstyti peizažą, ne tik regimą nuotraukoje.

– Ar kūrinyje meninėmis išraiškos priemonėmis siekėte perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas, ar, priešingai, atsiriboti nuo jų, jas paslėpti?

– Tai buvo bandymas įsigilinti ir suprasti artimųjų patiriamas emocijas, jų kasdienybę. Tačiau subjektyvių apmąstymų tapybos proceso metu veikiama, kūriniuose pasakoju ir apie atitolimo, artumo jausmus, kuriuos patiriu. Apskritai, "Tolimo artumo" darbų cikle, peizažų nepatyrimas kartu ir jų neišgyvenimas kartu su artimaisiais, lemia jų melancholišką nuotaiką, kuri jaučiama visuose serijos darbuose.

– Kūrimo procesas paremtas natūra, fotografijos medija, atmintimi? Ar darbe vaizduojama abstrahuota architektūrinė erdvė yra reali, ar tai vaizduotės konstruktas?

– Fotografija buvo šio paveikslo atspirties taškas, tačiau vis apmąstydama šį peizažą, leidau vaizduotei interpretuoti tai, ką mačiau nuotraukoje. Ta vieta iš tiesų egzistuoja, tačiau atrodo kitaip nei paveiksle.

– Ko siekėte kūrinyje sujungdama griežtas architektūrines formas ir natūralios gamtos fragmentą?

– Man patinka geometriškumas, o nuotraukoje užfiksuotas amfiteatras buvo minkštų, laiko nugludintų formų, todėl norėjosi jį pateikti aštresnį, atskleisti keistą apskritimo formą, esančią gamtoje, tarsi ją atkartojančią, tarsi visai ten svetimą.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama darbo spalvinę išraišką?

– Siekiau perteikti kinematografišką įspūdį. Ekranų gausa kasdienybėje (kai artimų žmonių telefono ar fotoaparato ekrane fiksuojamas vaizdas, peržiūrimas ekrane, paskui siunčiamas man, į kurį aš vėl žiūriu ekrane) atitraukia nuo realaus vaizdo ir skatina reaguoti. Mano reakcija – monochrominės spalvos.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Man labai svarbus pasiruošimo kūrybai procesas. Jį atlieku kruopščiai, tai tampa net tam tikru ritualu. Tapyba prasideda nuo apmąstymo, tada reikia paruošti drobę ir tik tuomet – dažyti ar naudoti degintą anglį. Siekiau išlaikyti drobės trapumą, jautrumą, todėl natūralią jos spalvą fone palikau matomą, taip įprasmindama visą kūrybos procesą, kuris nėra akivaizdus.

– Ar šiame darbe fiksuojate praeities įvykių refleksijas, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Kaip minėjau, tai mano artimųjų užfiksuoti peizažai su kuriais gyvendama mintyse, viso tapybos proceso metu, skyriau vietą esamajame laike. Šiame paveiksle praeitis, mano vaizduotės įgalinta, gyvena esamajame laike.

– Kuo šis darbas išsiskiria iš kitų jūsų kūrinių?

– Tai yra pirmas didelio formato paveikslas, kurtas deginta anglimi. Jis žymi pokyčių mano kūryboje pradžią. Pradėjusi tapyti anglimi, atradau save.

Apskritai, bakalauro darbas buvo sėkmingas: vos apsigynusi, pradėjau bendradarbiauti su galerija "Meno Parkas", o spalį mano kūriniai keliaus į Veronos meno mugę ("ArtVerona Fiera d'Arte") kartu su Rosandos Sorakaitės, Remigijaus Treigio bei Tomo Vosyliaus darbais.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Tai peizažas, matomas žmogaus, savo aplinkoje išgyvenančio emigracijos procesus. Nors be konteksto tai nėra akivaizdu, tačiau melancholiška nuotaika, atitrūkimo, atsiskyrimo ir artumo klausimai yra nujaučiami.


Šiame straipsnyje: Sonata Riepšaitėtapybaparoda

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių