Gruzinų dailininkai stabtelėjo Užupyje

Jie gyvena Tbilisyje, kur kiekvieną dieną mato kalnus. Kai kada užsuka į juose esančius vienuolynus, kad pabūtų arčiau Dievo. Gruzijos dailininkų kasdienybė kitokia nei mūsiškių. Tačiau į meną ir savo misiją jie žvelgia panašiai kaip ir mūsų menininkai.

Gruzinų dailininkai stabtelėjo Vilniaus Užupyje, Meno inkubatoriaus galerijoje "Kalnas". Ten veikianti jų kūrinių paroda – Vilniuje vykstančių Gruzijos kultūros dienų dalis.
Su Gruzijos dailininkais kalbėjosi "Vilniaus dienos" žurnalistė.

– Ar pirmą kartą atvykote į Lietuvą?

Murtazas Švelidzė: – Ne, Vilniuje aš – trečią kartą. Dalyvavau tapybos pleneruose Nidoje ir Molėtuose. Su Užupio dailininkais bendrauju 7–8 metus.

Aš gyvenu Tbilisyje. Tėvas – dailininkas, pirmasis mano mokytojas. Jis tapo figūrines kompozicijas, yra geras koloristas. Mes užaugome bendrose dirbtuvėse. Visi kaimynai – dailininkai. Vienas kaimynas, pagyvenęs dailininkas, tą gatvę pavadino Pablo Picasso Street.

Vato Ceretelis: – Aš mokiausi fotografijos, kurti filmus. Dailės akademiją baigiau Antverpene, Belgijoje. Viską darau po truputį. Tbilisyje įkūriau Šiuolaikinio meno centrą, jis veikia ketvirti metai. Bet ne toks didelis kaip Vilniuje. Be to, prie jo veikia alternatyvi mokykla. Man menas – ne tai, kad ką nors pakabini ant sienos. Aš darau keitimosi menu programas.

Kas atvažiuoja į Tbilisį, gali man paskambinti. Parodau kitokį Tbilisį, kokio patys gruzinai nepažįsta.

– Kokios nuotaikos sklando tarp Tbilisio dailininkų? Ar jie gali pragyventi iš savo kūrybos, ar tenka uždarbiauti?

M.Švelidzė: – Kai kurie pragyvena, kai kuriems sunku. Daugiausia savo darbus parduodame Tbilisyje. Anksčiau koks nors užsienietis supirkdavo juos už mažas kainas. Dabar pradėjo pirkti ir mūsiškiai – turiu omenyje šiuolaikinį modernųjį meną. Savo paveikslus eksponavau Vokietijoje, Graikijoje.

Vako Bugadzė: – Pragyventi iš kūrybos – sudėtinga. Tik kai kuriems tai pasiseka, bet tokių mažai. Kiti gyvena kaip visi. Visur – savi ypatumai.

– Ar Gruzijoje egzistuoja kūrybos laisvė?

V.Bugadzė: – Taip. Kiek žinau, patyriau, jokių politinių barjerų nėra.

– Ar daug Gruzijos menininkų emigravo?

M.Švelidzė: – 1990 m. ir vėliau emigravo šiek tiek į Vokietiją, Belgiją. Bet kai kurie jau grįžo atgal.

– Murtazai, jūsų paveiksluose vien tik batai. Visi – nuo šliūbinių iki sportinių – išdailinti, estetizuoti. Kodėl jus domina būtent šie objektai?

M.Švelidzė: – Kartais tapau ir sukneles.

– Kaip manote, kokios charakterio savybės menininkui yra būtiniausios?

M.Švelidzė: – Pusiausvyra ir jautrumas.

V.Ceretelis: – Taip, pusiausvyra ir jautrumas.

– Jūsų nuomone, nebūtina, kad menininkas būtų kovotojas, kad kautųsi už pripažinimą, už savo karjerą.

M.Švelidzė: – Tai būtų katastrofa. Ambicijų, skundų kelias – negeras. Nebent kautųsi už bendrą menininkų reikalą.

– Koks menininkas jums labiausiai patinka, yra beveik idealas?

V.Ceretelis: – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tai – vienas geriausių dailininkų. Ir geras kompozitorius. Man svarbiausia – išvysti neregimą pasaulį. Ir M.K.Čiurlionis man kai ką parodo.
Gyvenime yra keli lygiai: materialusis ir nematerialusis. Nematerialiajam priklauso religija. Jei jos nėra, žmogaus gyvenimas skurdus. Aš kelioms dienoms užsidarau vienuolyne. Ten darau tai, ką daro vienuoliai.