Fotožurnalistas iš Ukrainos apdovanotas „Stasio Lozoraičio Vilties Laisvės“ premija

Tarptautinio fotožurnalistikos festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ dalyviui ši Seimo nario Kazio Starkevičiaus ir jo šeimos įsteigta premija buvo paskirta už jo fotografijų seriją apie apgultą ir nuolat bombarduojamą Mariupolį, į kurį Jevhenas su kolega Mstyslavu Černovu atvyko dieną prieš prasidedant karui ir išbuvo iki kovo 15 d., kai fronto linija nežinomomis trajektorijomis jau driekėsi pačiame mieste.

J. Maloletkos nuotraukos eksponuojamos ir Vilniaus traukinių stotyje, parodoje, skirtoje agresoriaus šalies keleiviams vykstantiems į ir iš Kaliningrado srities. Autorius, kartu su kitais tarptautinio fotožurnalistikos festivalio svečiais, aplankė ir šią parodą. Joje ukrainiečių fotografų nuotraukomis atskleidžiamas karo brutalumas, kurį patiria agresoriaus naikinama Ukraina.

Objektyve – Ukraina

Ši tema raudona gija ėjo viso festivalio metu. Tarp devynių festivalio finalininkų serijų net trys iš Ukrainos. Tai fotografo iš Danijos, daugkartinio „World Press Photo“ konkurso laureato, Madso Nisseno pasakojimas „Ukraina kraujuoja“ ir lietuvio Beno Gerdžiūno „Ukraina: pilkoji zona“. Šeštadienį, festivalio „Fotografų susitikimai“ metu, pristatydamas apdovanotą seriją „Mariupolis“, Jevhenas Maloletka pasakojo apie savo patyrimus ir fotožurnalisto darbą, kai ligoninėje miegodavo kartu su ligoniais tiesiog ant grindų; apie agresoriaus propagandą ir žmonių reakcijas, kai radijas transliuodavo tik vieną žinią apie tai, kad pasitraukimas galimas tik į agresoriaus šalį; kai greitoji veždavo sužeistuosius be sustojimo, bet tai vyko ligi tol, kol buvo mobilusis ryšys – jam dingus tik artimieji ir draugai ar kaimynai atveždavo sužeistuosius į ligoninę. Vieną atvejį Jevhenas išskyrė: „Tėvai atvežė sužeistą mažą vaiką, medikai pusę valandos bandė jį gaivinti, bet jis neišgyveno. Verkė tėvai, veikė medikai, verkėme ir mes“.

Bene žinomiausios Jevheno nuotraukos ir jo kolegos M. Černovo filmuoti vaizdai – iš Mariupolio gimdymo namų evakuacijos. Šiuo ir kitais reportažais J. Maloletka ir jo kolega M. Černovas, paneigė Rusijos užsienio reikalų ir gynybos ministerijų teiginius, kad Rusija taikosi tik į karinius taikinius.

Brazilijos ir Šiaurės Airijos žaizdos

Festivalio, surengto „Fotografų savaitgalio“ metu, ir kiti atvykę kolegos pristatė savo serijas. Italijos fotografas Fausto Podavini pristatė seriją apie didžiausią stichinę nelaimę aukų skaičiumi, įvykusią Minas Žeraiso regione Brazilijoje. Ten sugriuvo tarptautinės Brazilijos geležies kasimo  bendrovės „Vale“ užtvanka ir žemiau jos esančiame slėnyje išsiliejo tonos vandens ir labai užteršto purvo. Rūdos likučiai pateko į Korego do Fežuauno ir Brumadinjo pakraščius ir pražudė 215 žmonių, o dar 92 laikomi dingusiais be žinios. Fotografas iš Vokietijos Toby Binder pristatęs savo seriją „Maži niekšeliai – Belfasto jaunimas“ pasakojo kaip daugelį metų lanko paauglius, gimusius Belfasto (Š. Airija) darbininkų rajonuose po 1998 m. Didžiojo penktadienio susitarimo ir fiksuoja jų gyvenimą, brendimą, bei ten vykstančius pokyčius.

Tremtys į Sibirą

„Fotografų savaitgalį“ pradėjo Tadas Kazakevičius, prasistatydamas savo seriją „Pernykštis sniegas“, pasakojančią apie po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos okupantų vykdytas tremtis į tolimąjį Sibirą. Pristatydamas šią seriją Tadas sako: „Tikriausiai kiekviena šeima Lietuvoje vienaip ar kitaip pažymėta šiame tragiškame istorijos puslapyje. Kai kam ši istorija – tik likęs liūdnas prisiminimas, tačiau neretai – sunkiai ir ilgai gyjanti kruvina žaizda. Net ir dabar ši tema kiekvieną mūsų žeidžia savaip. Nėra paprasto būdo apie ją kalbėti. Tai tarsi neliečiama.“ Šia serija, turinčia tiesioginių paralelių su tuo kaip šiemet Ukrainos žmonės „perkeliami“ į agresoriaus šalį, pradėtą susitikimų dieną tęsė Benas Gerdžiūnas, išsamiai pristatęs savo seriją nagrinėjančią Ukrainos temą bei fotožurnalisto patyrimus daugelį metų vykstant į vadinamas „pilkąsias“ pafrontės zonas.

Forožurnalistikos naujovės

Konferencijos „Fotožurnalistikos ribos“ metu, pasaulyje žinomos Danijos žiniasklaidos ir žurnalistikos mokyklos (DMJX) fotožurnalistikos programai jau 25 metus vadovaujantis Sorenas Pagteris pristatė pokyčius jų mokykloje, kai fotožurnalistai ruošiami ne kaip laikraščių ar naujienų portalų fotografai, o kaip pačių įvairiausių vizualinės žurnalistikos temų, atskleidžiamų fotografijų serijomis ar vaizdo formatu, kūrėjai. Kalbėjo kaip ketėsi mokyklos požiūris į patį mokymosi procesą ir kaip šiandien kinta situacija žiniasklaidoje, kam turi būti pasiruošęs vizualaus pasakojimo kūrėjas. Svečias iš JAV Bruce’as Strongas, apdovanojimų pelnęs fotografas, videografas ir Sirakūzų (Syracuse) universiteto S.I. Newhouse viešųjų komunikacijų mokyklos Niujorke profesorius, pristatė ypatingai svarbią fotožurnalistikos dalį – kaip žmonės suvokia vaizdus ir fotopasakojimus, kaip juos kuriant išlaikyti žmonių dėmesį.

Apdovanojimai

Festivalio renginių ciklą apibendrino apdovanojimų ceremonija. Kartu su „Stasio Lozoraičio Vilties Laisvės“ premija, skirta J. Maloletkai, buvo paskelbti festivalio konkursų nugalėtojai. Pagrindinio festivalio konkurso „Gyvenimo ratas“ nugalėtoju tapo fotografas iš Danijos Mikkelis Horlyckas, apdovanotas pagrindinio rėmėjo „Fujifilm“ fotoaparatu už seriją „Paslaptingasis Jorgenas“ apie vieno žmogaus gyvenimo kovą su pasauliu ir pačiu savimi. Festivalio konkurso „Namų darbai“, kurio tema „Moterys, kurios laiko pusę dangaus“, nugalėtoju tapo fotografas iš Irano Shayanas Haji Najafas. Autorius apdovanotas „Fujifilm“ fotoaparatu už fotografijų pasakojimą „Du drugelio sparnai“, atskleidžiančią Zahros kovą su kaulų vėžiu ir šviesią svajonę vieną dieną skristi su dviem drugelio sparnais.

Visas minėtas serijas nuo ketvirtadienio vilniečiai ir miesto svečiai galės pamatyti lauko ekspozicijose, kurios bus įrengtos šalia Gedimino paminklo.