Filosofinis A. Areimos ir „Auros“ eksperimentas

Šv. Valentino dienos vakarą sostinės suaugusių žiūrovų laukia visai nešventas įvykis – spektaklio "Bekūniai" (N-18) premjera.

Šiam projektui susibūrė neįprasta kompanija: teatro režisierius Artūras Areima, dainininkė-performerė Skaidra Jančaitė ir Birutės Letukaitės vadovaujama Kauno šokio teatro "Aura" tarptautinė trupė.

Iš tiesų, sunku nuspėti, ką sulydys šie talentingi alchemikai. Prieš premjerą kalbamės su režisieriumi A.Areima.

– Kaipgi susidūrė tokios skirtingos galaktikos: jūs – žmogiškų pragarų ekspertas, skaidrioji S.Jančaitė ir tarptautinė "Auros" šokėjų trupė?

– Atsitiko toks keistas dalykas. Man paskambino solistė S.Jančaitė, kuri degė idėja sukurti spektaklį su Kauno šokio teatro "Aura" trupe, jai gyvai dainuojant. Kaip visuomet atvira keistiems, įdomiems ir netikėtiems sumanymams, choreografė B.Letukaitė pasiūlė Skaidrai kreiptis į mane. Man taip pat visuomet įdomu tai, kas nauja, ir norisi iššūkių.

– S.Jančaitės mestą pirštinę pakėlėte nedvejodamas?

– Aš išklausiau idėją. Skaidros mintis, prisipažinsiu, man pasirodė naivi. Ji norėjo kalbėti apie poros pasaką, pasibaigiančią vestuvėmis, ir nusivylimą, kuris netrukus ateina. Man ši idėja prasilenkė su manimi pačiu ir kirtosi su įsivaizdavimu, ką aš darau teatre. Nesijaučiau esąs žmogus, galintis tai įgyvendinti. Aš nuolaidų sau nedarau, tiesiog tokiais atvejais neinu į bendrą projektą.

– Ir visgi jūs repetuojate Kauno šokio teatre "Aura"?

– Pradėjome kalbėtis ir ieškoti, kas abiem būtų įdomu. Apsistojome ties dviejų santykiu: vyro ir moters, dviejų vyrų ar dviejų moterų. Ši tema man aktuali ir įdomi. Skaidra labai atvira. Maža to, jaunystėje ji yra bandžiusi eiti vienuolystės keliu. Šito jos gyvenimo fakto aš nežinojau ir nežinodamas jai daviau "juodosios" vienuolės vaidmenį. Skaidra sako: "O, kaip įdomu, aš pati save vaidinsiu."

– Turite septynis puikiai treniruotus kūnus ir vieną balsą. Ką naujo patiriate kaip režisierius?

– Šis projektas – nauja patirtis, tarsi vieno iš norų išsipildymas. Labai seniai svajojau atrakinti šitas duris. Mano kūryba prasideda nuo vaizdinių, nuo vizualiosios pusės. Kol vaizdinio nesusikuriu savo galvoje, negaliu dirbti. Repetuojant su šokėjais, vaizduotei atsiveria dar daugiau galimybių, ji išsprogdina dar daugiau vaizdinių, nei vaikštant pažįstamu keliu.

– Kritikai teigia, kad tekstas yra pagrindinis jūsų priešas. Šiuo atveju esate visiškai laisvas nuo žodžio. Ir visgi, ar yra koks nors dramaturginis pagrindas?

– Dramaturgija čia skleisis per judesį ir dainavimą. Tiesa, jei kalbėtume apie žodį, dramaturgine atrama spektaklyje bus Edgaro Allano Poe poezija. Skaidra ją išdainuos. Šiame spektaklyje labai tinkama ta jo vienatvė, nuolatinis ieškojimas kito, net ir mirusiųjų pasaulyje. Jis man labai artimas.

– Kas kuria spektakliui muziką?

– Spektaklio kompozitorius Algirdas Šapoka – sunkiojo roko, metalo grupės "Ghia" būgnininkas. Jis kuria labai įdomią atmosferinę muziką. Čia bus Algirdo debiutas, jis daug eksperimentuoja, daug vaikšto po gamyklas, ieško garsų, su Skaidra dainuoja bunkeriuose.

Dviejų kūnų susidūrimas. Ar jis įmanomas? Atrodo, kad mes net savo kūno nebegalime apčiuopti. Pats kūnas tapo atskira asmenybe.

– Kiek suprantu, pats procesas – labai gyvas ir nenuspėjamas?

– Taip, daug gražaus žaidimo. Pagalvojau, kad būtų galima net labai įdomią dokumentiką sukurti apie šio spektaklio gimimą.

– Kaip įvardintumėte būsimos premjeros žanrą? Gal "šoko" teatras?

– Aš manau, kad grynasis žanras šiandien yra miręs. Dabar tiek daug jungimosi, tarpdiscipliniškumas ne naujiena net ir kine. Patys žmonės tarpdiscipliniški: fotografuoja, redaguoja nuotraukas, dirba po kelis skirtingus darbus, nebėra vienos profesijos žmogaus. Taip ir teatre. Tradicinio teatro elementų šiame spektaklyje bus mažai. Sakykime, tai bus performatyvus šokio spektaklis, juk čia tik žodžių žaismas.

– Neabejoju, kad procesas labai įdomus kūrybinei grupei, nes visiems tai savotiškas eksperimentas. Tačiau publika nedalyvauja nei išnešiojant, nei gimdant kūdikį. Ji gaus jau gimusį spektaklį. Ar nebaugu einant nauju keliu?

– Šita baimė yra nuolatinė, ką bedarytum. Režisierius eina per tamsą, tikėdamas, kad yra tas šviesus deimantas, kurį turi pats surasti ir iki jo nuvesti visą kūrybinę komandą. Tai nėra lengva, nes pats eini tamsoje ir niekas neturi girdėti, kada tu atsitrenki.

– Esate aktualizuoto teatro atstovas. Kokia spektaklio "Bekūniai" aktualija?

– Žinutė yra. Dviejų kūnų susidūrimas. Ar jis įmanomas? Atrodo, kad mes net savo kūno nebegalime apčiuopti. Pats kūnas tapo atskira asmenybe. Jam suteikėme labai daug reikšmės, daug galimybių. Atrodo, kad jis atitrūko nuo mūsų pačių. Mes patys, galiausiai, tapome kūno įkaitais. Tokiame kontekste kinta susidūrimas ir su kitu kūnu.

Michelio Foucault mintys apie biopolitiką šiandien tapo realybe. Be mūsų sprendimo keičiamas genofondas, atsirado organų transplantacija, tavyje plaka kito žmogaus širdis ar kažkas turi dirbtinę ranką. Kūnai – kaip asambliažai. Noriu pateikti klausimų žmonėms, kurie labai gerai žino, kaip yra ir kaip turi būti. Noriu sujaukti jų mąstymą. Tarkime, atrodytų, paprastas klausimas: kada berniukas tampa vyru ar mergina – moterimi. Mes daug diskutavome su šokėjais apie tai. Nei vedybos, nei amžius neapsprendžia, kad tu jau vyras ar moteris. Aš ir pats save laikau paaugliu. Gal taip noriu, gal man patinka žaisti? Nenoriu būti baigtinis, tai labai baisu.

– Spektaklio dedamosios labai nevienspalvės. Kokiam gi reginiui nusiteikti žiūrovui?

– Sunkiam, bet estetiškam. Iš žemės rūdžių, bet viltingam. Kūnas, ieškantis kito kūno – juk viltinga, tiesa?

Kas? Spektaklio "Bekūniai" – "Body / Nobody" premjera. N-18.

Kada? Vasario 14 d. 19 val.

Kur? Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6).



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių