Festivalis baigėsi, bet Keistuolių teatro durys – atviros

Sekmadienio vakarą nuaidėjo paskutinės šventės „Keistas festivalis. Atidaryk mane“ dainos, paženklinusios – teatras tikrai atsidarė. „Dabar belieka tikėtis, kad nereikės vėl greitu metu užsidaryti, o galėsime džiaugtis ir džiaugtis mūsų žiūrovais ir kontaktu su jais“, – pasibaigus festivaliui sakė vienas steigėjų Darius Auželis.

Ką tik šnekėję apie pirmąjį atidarymo vakarą, Keistuoliai jau dalijasi ir pristato šventės akimirkas – visų trijų dienų metu tvyrojo magiška atmosfera! Visgi didžiausia įspūdį, pasak teatro steigėjos, aktorės Ilonos Balsytės, paliko žiūrovų emocijos: „Mes labai aiškiai suprantame, kad tai yra koreliacija tarp sceninio veiksmo ir žiūrovų reakcijos. Mes jiems duodame, o jie mums atsako. Tarsi pingpongas: mes jiems – jie mums. Kitaip nieko nebūtų.“

Šeštadienio ir sekmadienio rytams iškart buvo užtaisyta geros nuotaikos patranka, kadangi abi dienos prasidėjo pilnomis salėmis jaunųjų gerbėjų, kurie sugužėjo į spektaklius „Bambeklis Bajoras“  bei „HOP!“ (rež. Aidas Giniotis). Po spektaklių vykusios diskusijos atsakė į smalsiesiems „Keistuoliukams“ jau tiek laiko ramybės nedavusius klausimus, pavyzdžiui, kuris iš vaidinusiųjų aktorių vyriausias. Atsakymas sukėlė nuostabą – visai ne tas, apie kurį buvo manoma. Iki pat vakaro koncertų, be abejo, buvusių esmine festivalio kulminacija, Keistuolių komanda dovanojo siurprizu lietų.

Ekskursijos, kuriose buvo detaliai aprodyti kardinalūs teatro erdvių pokyčiai žavėjo tiek ilgamečius, tiek pirmą kartą besilankančius svečius. Mažieji draugai galėjo tobulinti savo erudiciją dalyvaudami teatro ir muzikos edukacijose. Kas pasakė, kad teatras tinka tik pramogoms, bet ne mokslui ir žinioms?

Dėmesį pritraukė ir prieš koncertus vykusios akcijos, kurių metu patys aktoriai bendravo su atvykusiaisiais. Jurgis Marčėnas senu vaikišku žaidimu „Kas? Kur? Kada? Su kuo? Ką veikė?“ kvietė parašyti knygą rašytojui. Informacijos centre sveikino ką tik iš spaustuvės atbildėjęs „Keistuolių teatro“ leidinys. Vėlyvosios filmų peržiūros leido pajusti kiną, kurio žavesys teatro erdvėse įgauna visai neįprastą ir šiek tiek keistuolišką formą. Visko tiek daug!

Na, ir festivalio vyšnia ant torto – vakaro koncertai, kurie sulaukė milžiniško lankytojų dėmesio. Nuo pat pirmųjų dainų akordų įsitraukę žiūrovai jautėsi laisvai, paniro į hipnotizuojančią muzikos ir teatro vediną kelionę bei mėgavosi procesu. „Bendravimas su publika ir publikos noras įsilieti į visą teatro atidarymo vyksmą sukuria didžiausią motyvaciją. Tai yra nepakartojama. Teatras būtent iš to ir susideda: jeigu nėra žiūrovo energetikos, nėra ir teatro“, – su didžiuliu dėkingumu kalbėjo I. Balsytė.

Visgi festivaliai turi vieną trūkumą – baigiasi daug greičiau nei norėtųsi. Tačiau taip svarbu žinoti, kad dabar galime pasimatyti ne už metų ar dvejų, ne kažkur už jūrų marių, bet čia. Čia pat ir dabar, atlapaširdiškai ir su pažadu, kad durys niekada nebus užtrenkiamos, o tik vis plačiau atveriamos. „Juk būtent įvykęs ryšys su žiūrovu ir yra teatro atidarymas“, – sakė I. Balsytė.