– Tačiau tėvams iki šiol yra prestižas, kad vaikas dainuoja "Ąžuoliuke"?

– Viskas priklauso nuo tėvų požiūrio. Kas yra "Ąžuoliukas", iš tikrųjų supranta tie, kurie patys dainavo "Ąžuoliuke". Ir mes turime nemažai tokių, kurie atveda savo vaikus į "Ąžuoliuką", ir čia jokių aiškinimų nereikia. Kitiems – taip, neretai prestižo reikalas.

Tačiau yra dar požiūrio klausimas. Dėl ko aš pradėjau pokalbį nuo paslaugų teikimo? Užsiėmimai mūsų chore tėvams kainuoja 50 eurų per mėnesį – čia valstybinis mokestis, kurį nustato savivaldybė.

Tėvai atveda vaiką, ir tavo atsakomybė, jie "nusiplauna". Dabar įvesta elektroninio dienyno sistema – tėvai turi prie jo prisijungti ir pasižiūrėti, kaip vaikui sekasi. Jau praėjo daugiau nei mėnuo, o pusė jų iki šiol net neprisijungę prie dienyno. Jiems jokio skirtumo – atidavė, ir tu auklėk tą vaiką.

– Vilniui savotiškai pasisekė – Vilnius turi "Ąžuoliuką". O ką turi Kaunas, Klaipėda, kiti miestai?

– Kaunas turi berniukų chorą "Varpelis", Klaipėda – berniukų ir jaunuolių chorą "Gintarėlis", Šiauliai – berniukų ir jaunuolių chorą "Dagilėlis". Žinoma, jie vėliau įsikūrė, tačiau puikiai dirba. Gaila, Marijampolėje išnyko berniukų choras "Vyturėlis".

Na, kiekvienas dirba pagal savo galimybių ribas. "Varpelis" Kaune yra kaip atskira chorinė veikla, jie įsikūrė mūsų pavyzdžiu. Be "Ąžuoliuko" prisilietimo įsikūrė Klaipėdos "Gintarėlis", kuris veikia prie Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos, kaip chorinis skyrius. Šiaulių "Dagilėlis" įkūrė savo chorinio dainavimo mokyklą, sėkmingai koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ir vaikams tai puiki galimybė tame mieste, kuriame nėra tiek veiklos alternatyvų, kiek jų yra Vilniuje.

Miestų savivaldybės, kiek žinau, labai palankiai žiūri į tų chorų veiklą, tik savivaldybių galimybės skirtingos.

Aš nebijau konkurencijos, priešingai – jei kažkas pradės dainuoti geriau už mus, aš žinau, kad per galvą versiuosi, bet pasieksiu, kad mes vis tiek geriau padainuotume.

Tačiau kas ką besakytų, "Ąžuoliukas" yra lyderis – tiek, kiek mes pridainavę rimtos muzikos, ir dar su orkestrais, nė vienas kitas choras negali nei tuo pasigirti, nei to pasiekti. Kita vertus, mes esame didžiausias kolektyvas – 450 narių nė vienas kolektyvas Lietuvoje neturi. Tad aš atlieku tam tikrą misiją chorus vienijančio žmogaus, mes organizuojame bendrus chorų susitikimus. Jau 20 metų aš "kultivuoju" tokį renginį, kurį kažkada pats "pagimdžiau" – "Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkotikus". Ilgą laiką mes visi burdavomės tai Vilniuje, tai Kaune, tai Klaipėdoje, tai Šiauliuose.

Dabar kas antri metai susiburia koncertiniai chorai, kas antri – jaunučių, nes labai sudėtinga visus į vieną vietą suvežti. Pavyzdžiui, šiais metais Gargžduose rinkosi jaunučių chorai – suvažiavo 1 000 žmonių. Ten suvažiuoja kas gali, ir mes stengiamės šio judėjimo renginius organizuoti ne didmiesčiuose, o mažesniuose miesteliuose – tai Molėtuose, tai Pasvaly, tai Gargžduose, 2021 m. rengsime Plungėje. Vaikai suvažiuoja, dainuoja bendrą repertuarą, diriguoja tų chorų mokytojai – vyksta festivalis.

Su "dičkiais" dabar stengiamės aplankyti keturis didžiuosius miestus – surengiame savotiškas gastroles, kai kartu koncertuoja keturių miestų koncertiniai chorai. Kitais metais "Berniukai prieš smurtą ir narkomaniją" vyks rudenį, tad jau dabar kaupiame repertuarą, šnekamės dėl datų.

Tarp berniukų chorų, atvirai pasakysiu, nėra trinties, nes mes, būdami lyderiai, ieškome sandraugos su kitais. Mes nemetame šešėlio ant jų, priešingai – mes atidarome duris taip, kad saulė šviestų ir jiems. Ir taip atsiranda galimybės bendrauti, kurti, atlikti rimtus kūrinius, būti vienoje scenoje, puoselėti bendravimo tradicijas tarp kolektyvų.

Kai kolegos prašo pagalbos – stengiuosi jiems padėti, nes tai yra ir grįžtamasis ryšys. Aš nebijau konkurencijos, priešingai – jei kažkas pradės dainuoti geriau už mus, aš žinau, kad per galvą versiuosi, bet pasieksiu, kad mes vis tiek geriau padainuotume. Tai yra žmogiškos, muzikinės ambicijos, o ne kažkokie kreivi siekiai kažką sunaikinti, kad tu būtum geriausias.

– Tai kokios "Ąžuoliuko" perspektyvos? Skaičiuosime dar 60 metų?

– Manau, bus. Ypač jeigu valstybė bus protinga ir suvoks mūsų misijos prasmę. Juk čia yra misija, pasišventimas. Aš nuo 1961 m., kai tik pradėjau lankyti "Ąžuoliuką", iki 2005 m. neturėjau nė vieno laisvo sekmadienio, nes sekmadieniais vykdavo pagrindinės bendros repeticijos. Tik 2005 m. dėl tam tikrų fizinių priežasčių turėjome perkelti bendras repeticijas į kitą dieną. Tad didžiosios mano gyvenimo dalies sekmadieniai paaukoti "Ąžuoliukui". Dėl ko? Tai tam tikra auka, kurią ne kiekvienas įvertina. Ne mano vieno – visų mokytojų, mūsų choro vaikų.

Tie vaikai, kurie prisiliečia prie muzikos, jie yra kitokie. Bet tam įtakos turi tiek santykiai su mokytojais, tiek mūsų ambicijos atlikti labai rimtą muziką, su rimtais orkestrais ir atlikėjais. Kitas dalykas – kolektyvo bendrystė. Mes stengiamės rengti "Ąžuoliuko" stovyklas net nežiūrint į tai, kad valstybė jų neberemia. Tačiau ta stovykla – mūsų gyvasties šaltinis, nes ji gimdo kolektyvo sampratą, ugdo vaikų kūrybiškumą. Mes savotiškai "verdame savo sultyse" ir "pagimdome" tuos, kurie toliau tas "sultis verda", naujus lyderius.

Nedažnai sulaukiu padėkų – dažniau priekaištų. Tačiau jeigu tu tiki savo nuostata, dėl ko tu čia dirbi – kad tai vis dėlto yra gėrio šaltinis vaikams. Tad turi dirbti taip, kad jie tą gėrį pajustų ir turėtų širdyje. Dėl to ir verta gyventi.