Lakūnas, akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys būtent šiai, didžiausiai, gyvenimo aistrai turi būti dėkingas už tai, kad atsidūrė Vilniuje. Tik dabar, jo akimis, čia viskas nėra taip gerai. Jei ne troškimas siekti akrobatinio skraidymo aukštumų, J.Kairys veikiausiai būtų likęs Kaune. Tačiau persikėlė į Vilnių.
J.Kairys juokauja, kad neabejotinai geriausias dalykas šiuo metu Vilniuje yra tai, jog žolė buvo nupjauta anksčiau, nei pienės ėmė skleisti pūkus. Dar vienas geras dalykas – statomi aplinkkeliai, tik tų statybų užkulisiai taip pat nėra patys gražiausi. Tačiau Vilnių J.Kairys visada prisimins kaip miestą, leidusį jam tapti garsiausiu šių laikų lietuviu, karaliaujančiu padangėje.
Barbarų kraštas
„Buvau jaunas, norėjau patekti į Lietuvos rinktinę, ieškojau perspektyvų kaip sportininkas – jos Vilniuje buvo didesnės, nei bet kur kitur. 1977-aisiais buvau inžinierius Kauno oro uoste, gavau kvietimą dirbti Vilniaus aeroklube. Tuo metu galėjau skraidyti su bet kuriuo lėktuvu, kuriuos tik tvarkiau. O tų lėktuvų buvo gal 30“, – prisiminė jis.
JAK-12, čekoslovakiškas Z-326 buvo pirmieji J.Kairio akrobatiniai lėktuvai, tik Vilniuje atsiradus tuo metu moderniems, naujos kartos JAK-50, J.Kairys nedvejodamas persikėlė į sostinę. „Dėl tų lėktuvų viskas galbūt taip ir pasisuko“, – sakė jis.
Deja, J.Kairys negali pasidžiaugti, kad šiuo metu sportinei aviacijai vystytis net ir Lietuvos sostinėje yra palanku.
„Kalbant apie oro uostus – gyvename barbarų krašte. Tuo metu buvome aviacijos citadelė – visoje Tarybų Sąjungoje, Lietuvos lygis buvo aukščiausias, Lietuvos rinktinė yra net dukart laimėjusi prieš rusų rinktinę. Mes, lietuviai, diktavome madą, mokėme naujos kartos akrobatikos, rezultatai buvo puikūs“, – tvirtino J.Kairys.
Kalbėdamas apie Kyviškių aerodromą, jis tvirtino nežinantis kito atvejo, kai šalia sostinės esantis aerodromas, kuris galėtų būti skirtas visuomenės reikmėms, atiduotas vienam universitetui.
„Paluknio aerodromas yra Trakų savivaldybėje, bet jis – perkrautas. Tačiau ten yra ir klubas, ir mokyklos, todėl ta aviacinė veikla šiaip taip vyksta. O Kyviškėse, švelniai tariant, tyčiojamasi iš Vilniaus aeroklubo“, – įgėlė jis.
Pasak jo, ir aviacijos šventė Vilniuje bus skirta parodyti, kad iš senosios lietuvių aviacijos nieko neliko. Esą daugelis dalyvių, taip pat ir jis, šventėje pasirodys savo lėšomis – bus kompensuota tik už degalus.
Vilnius žavi
Nepaisant pesimizmo, Vilniuje J.Kairiui yra ir linksmesnių dalykų. Pavyzdžiui, skraidymas oro balionais. Tokia liberalia tvarka pasigirti galėtų retas Europos didmiestis. Virš Vilniaus, pasak jo, „telpa visi“, – oro uostas nėra perkrautas, o pasikeitus vėjo kryptims balionai vis tiek gali kilti.
Beje, lakūną žavi ir žalieji plotai, dėl kurių esą žmonės labai aktyviai kovoja.
„Vilnius – švarus miestas. Tikrai. Tai ir perspektyvus miestas. Jei čia būtų dar ir mažiau politikos, pavyzdžiui, kaip yra JAV... Kalbu drąsiai, kad tokių veiklių žmonių, kaip, tarkime, meras, reikėtų daugiau, reikėtų, kad kalbomis niekas nežlugdytų gerų idėjų“, – sostinę įvertino J.Kairys
Jo žodžiais, žiūrint į Vilniaus didybę, jos senąją architektūrą nesižavėti sunku ir turistams, ir čia gyvenantiems. Beje, diskusijas, ar reikėjo iškirsti medžius ant Gedimino kalno, jis vadina beprasmėmis.
„Tas kalnas toks ir turi būti. Neduok Dieve, jei kalnas būtų suardytas, – juk nė ant vieno piliakalnio medžių nebūdavo. Tegul jis būna matomas, o ne apžėlęs“, – savo nuomonę pareiškė jis.
