Gražina Drėmaitė save vadina tikrąja vilniete. Nors sostinės pokyčius ji stebi kiek kitaip, nei eiliniai miestiečiai, – skvarbiu paveldosaugininkės žvilgsniu.
Pirmiausia vilnietei ir tik po to Valstybinės kultūros paveldo komisijos vadovei G.Drėmaitei mieliausias Vilniaus kampelis – Literatų gatvė, kurioje ji gimė, užaugo ir subrendo.
„Ten išgyvenau 50 metų, o tas mano namas nebuvo remontuotas nuo gilaus sovietmečio iki pat šių dienų. Tad galite įsivaizduoti, kokia autentika. Deja, viskas pasikeičia, kai atsikelia nauji gyventojai ir prasideda “euroremontai„. Bet labiausiai gaila, kad Vilniaus centras prasmingai ir planuotai netenka žalumos“, – apgailestavo G.Drėmaitė.
Ji sakė kol kas neskubanti smerkti Bernardinų sodo rekonstrukcijos, kol nematė galutinio jos varianto.
„Bet nenorėčiau, kad ten būtų tokių rožinių ar melsvų trinkelių takai, kokie yra visoje Lietuvoje. Tas medžiagų vienodumas... Tuomet vieta netenka savitumo. Nenorėčiau, kad Bernardinų sode būtų civilizuoti takai. Kiek prisimenu, ten turėtų būti labai daug gėlių, labai daug suolelių, kad žmonės tikrai ilsėtųsi. Ir upelio krantų betonuoti nereikia – tikiuosi, iki to nebus prieita“, – vylėsi vilnietė.
Ji nelabai supranta ir kitų sprendimų kirsti medžius, pavyzdžiui, Gedimino prospekte, apskritai stebisi menkai prižiūrima Vilniaus žaluma. Nors ir skaudu matyti kertamus medžius ant Gedimino pilies kalno, tai natūralaus piliakalnio vaizdo atkūrimas.
Beje, G.Drėmaitės vadovaujama komisija ne kartą kreipėsi į miesto valdžią, kad Pilies ir Didžioji gatvės būtų skirtos tik pėstiesiems.
„Mane šokiruoja tas nehigieniškumas, kai visi sėdi, valgo lauke, prie staliukų, o vos už kelių metrų važiuoja mašinos“, – sakė ji.
Paveldosaugininkė stebi ir kitus nykstančius senamiesčio išskirtinumo ženklus, pavyzdžiui, sunku jau rasti XIX a. raižytų medinių durų, fasadus vis dažniau puošia stiklinės vitrinos, o nerakinamų bromų vartų taip pat beveik neliko.
„Darykim moderną Viršuliškėse, Pašilaičiuose ir kur tik norime, bet į Vilnių, į senamiestį, atvažiuoja svečių – taip norėtųsi, kad Vilniuje būtų taip, kaip kitur niekur nėra. Juk ir senamiesčio kiemai yra tokie įdomūs“, – pasakojo pašnekovė.
Žvėrynas ir Užupis G.Drėmaitei dar teikia vilties, kad išlaikys savo kaimietiškumą teigiama prasme. Tačiau ir čia yra bėdų – Valstybės turto fondo pardavinėjami ir niekaip neparduodami XIX a. statyti namai.
„Būtų mano valia – tuos namus parduočiau už vieną litą, tik pridėčiau reikalavimą kaip namas turi būti sutvarkytas ir prižiūrimas. Juk koks kvailys dabar mokės 3 milijonus už griūvantį namą, į kurį dar reikės įdėti penkis? Skaudu, kad metų metus jie stovi tušti, daužomi langai, trupa autentiški lipdiniai“, – liejo nuoskaudas senosios architektūros žinovė.
Yra ir džiugių dalykų – dingę šiukšlynai pusrūsiuose ir rūsiuose, gausybė kultūrinių renginių. Tiesa, kai kurie esą neteikia džiaugsmo vietos gyventojams.
„Turėtų būti ir koks nors tylos rezervas. Ir dėl kavinių – žmogus juk turi išsimiegoti. Juk čia ne Brazilija, kai dieną miegi, o naktį dirbi. Dėl kavinukių – labai gaila, kad sunaikinti senieji senamiesčio kaminai, vietoj jų pristatyta tų gartraukių-vamzdynų. Įsivaizduokite, kai tylią naktį pučia vėjas, – taigi vargonai groja“, – dėl nevaldomo modernumo skverbimosi pyktelėjo ji, tačiau tuoj pat pridūrė: „Išvažiavęs bent savaitei, pavyzdžiui, į Beniliukso šalis, ir grįžęs į Vilnių iš tikrųjų suvoki, kad ten tikrai nėra taip gražu, kaip Vilniuje.“
