Šios savaitės rubrikos herojų Egidijų tingią saulėtą šeštadienio popietę sutikome Moniuškos skverelyje. Atsipalaidavęs vyriškis tysojo ant suoliuko ir iš pažiūros mėgavosi skaitymo malonumu.
Tačiau priėjus arčiau paaiškėjo, kad Egidijaus interesų sritis – visai ne grožinė literatūra. Vyras prisistatė esąs šeimos gydytojas ir laisvą laiką išnaudojantis semdamasis profesinių žinių. „Laukiu koncertuko Mokytojų kiemelyje, pagalvojau, kad neapsimoka grįžti namo trumpam“, – besisėsdamas šyptelėjo Egidijus.
Gydytojas, kuriam „per 40 metų“, kilęs iš Aukštaitijos. Į sostinę, kaip ir daugelis, jis atvyko studijuoti ir liko, o šiuo metu dirba vienoje rajono ligoninių. Pokalbiui įsibėgėjus paaiškėja, kad medikas gyvenime išbandė ne vieną profesiją, o ateityje save mato kaip dėstytoją. Ir nors šiame mieste gyvena jau ilgai, tikru vilniečiu Egidijus savęs vis dar nevadina. Tačiau tvirtą požiūrį apie šiandienės sostinės problemas vyras turi.
– Kodėl pasirinkote būtent gydytojo profesiją? – paklausėme Egidijaus.
– Nežinau, kai kas patiko šitoj srity. Realus mokslas ir reali profesija, susijusi su realiais dalykais, ne teoretiniais ir sugalvotais. Dabar daug profesijų yra dirbtinos, nėra jokio pagrindo, realybės. O čia – objektyvi gamtinių įvykių realybė.
– Jeigu rinktis reikėtų dabar – ką nors keistumėte?
– Esu truputį padirbėjęs ir kitose srityse. Galbūt dar domintų padirbėti dėstytoju, turiu tokį norą. Bet čia vėliau (šypteli).
– Kuo dar dirbote?
– Versle buvau, valdininku buvau, truputį mokytoju.
– Nepatiko ar nesisekė?
– Kažkaip nežinau, labai ilgai ir negalvojau to dirbti. Bet gal galėjau ir ilgiau užsibūti.
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Dirbu ryte, o kita pamaina dažniausiai po pietų būna. Taip daugiausia ir dirbu.
– Koks jūsų santykis su Vilniumi? Kurias miesto vietas labiausiai mėgstate?
– Dabar jau per daug čia visko, kamščiai nesąmoningi, pristatė visokių „dėžučių“, namų. Aišku, yra senamiestis, daug protingų žmonių gyvena. Bet dabar jau Vilnius nebe toks, koks buvo anksčiau. O mėgstu žaliąsias zonas, Vingio parkas labai patinka, Kalnų parkas, na, ir senamiestis.
– Jeigu atvyktų svečių, kuriems reikėtų aprodyti Vilnių, į kurias vietas juos nusivestumėte?
– Aišku, ant Gedimino kalno užlipti reikėtų, parodyti Vilniaus panoramą, senamiesčio gatves. Visgi ir iš muziejų reikėtų ką nors aprodyti, vienas įdomesnių man – Genocido aukų muziejus.
– Jeigu būtumėte Vilniaus meras, ką keistumėte?
– Man atrodo, dabar pagrindinės problemos Vilniuje yra spūstys ir didelės šilumos kainos. Reikėtų tas problemas spręsti. Aišku, reiktų kalbėti ir apie tai, kad statant namus reikia atsižvelgti į sveikatą, namai negali būti statomi bet kur, ant šiukšlynų. O dabar – „pramušė“ kas nors sklypą, tai ir stato.
Turi būti tam tikra žaliųjų juostų ir kitokių statinių harmonija. Viskas chaotiška, nėra bendro miesto paveikslo, prikišta, kas „pramušė“ kur nors, tai labai blogai, sugriovė bendrą gražų miesto paveikslą. Turi jis visas toks būti – žaliosios zonos, atstumai, spalvų ansamblis, bendrai forma, jau nekalbant apie aukso pjūvio taisyklę.
– O ar save laikote vilniečiu?
– Iš dalies – taip. Vilnietis yra tas, kuris gimęs Vilniuje. O aš labiau iš kaimo, gamtos vaikas.
– Tai vilniečiu tik gimstama, ne tampama?
– Galima tapti... Bet visi mes, lietuviai, esame kaimiečiai, o kaimiečiu būti irgi nėra labai blogai.
