Gamta neapsigins

Saugomos teritorijos sudaro maždaug 17,5 proc. viso Lietuvos ploto. Čia gamta kiekvienas iš mūsų turėtume rūpintis itin atsakingai, nes saugomos teritorijos steigiamos vertybėms, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei išsaugoti.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėja Agnė Jasinavičiūtė pastebi, kad toli gražu ne visi gyventojai supranta tokių teritorijų svarbą, ieškodami pramogų paverčia jas nelegaliomis keturračių ir kitų motorinių transporto priemonių trasomis.

Kai kam gali atrodyti, kad kelias yra pėsčiųjų takas, kuriuo gali važiuoti dviračiai ar žiemą pračiuožti lygumų slidininkai. Jokiu būdu.

"Saugomų teritorijų plotai yra dideli, tad įvardyti tikslaus pažeidimų skaičiaus negalime. Dažnu atveju saugomų teritorijų direkcijų specialistai užfiksuoja jau padarytą žalą. Pažeidimų neretai matome ir socialiniuose tinkluose, kur bekelės sporto mėgėjai pasidalija nuotraukomis. Vieni galbūt nežino taisyklių, kiti tyčia nepaiso draudimų ir netgi organizuoja specialius turus ten, kur tai daryti griežtai draudžiama", – sakė A.Jasinavičiūtė.

"Kas gi nutiks, jei apsuksiu kelis ratus keturračiu?" – tikriausiai galvoja ne vienas bekelės mėgėjas. Tačiau iš pažiūros nekaltas pasivažinėjimas gali pridaryti neatitaisomos žalos gamtai: transporto priemonės naikina dirvožemį, ardo kraštovaizdį, niokoja kultūros paveldo objektus, žaloja saugomų teritorijų gyvūniją ir augmeniją.

VSTT nuotr.

"Keturračiai ardo paklotę, o tai sukelia eroziją. Pasitaiko atvejų, kai keturračiais važinėjama ir pėstiesiems skirtais pažintiniais takais, tad ne tik gadinama infrastruktūra, bet ir keliamas pavojus keliaujantiesiems pėsčiomis. Labai svarbu įvertinti ir tai, kad keliamas triukšmas trikdo gyvūnus, o jų – ypač saugomų rūšių – šiose teritorijose išties nemažai, – pastebi specialistė. – Tai, kad gamta pati negali apsiginti, nereiškia, kad turime teisę su ja elgtis kaip panorėję: žaloti, ardyti ir nesirūpinti, kas bus paskui."

Siūlo tikrintis patiems

Paklausta, dėl kokių priežasčių įprastai susiduriama su tokio pobūdžio pažeidimais saugomose teritorijose, A.Jasinavičiūtė pastebi: toli gražu ne visi bekelių sporto mėgėjai žino įstatymus ir taisykles.

"Specialiųjų žemės sąlygų naudojimo įstatymas nurodo, kad važinėti saugomose teritorijose ne keliais yra griežtai draudžiama", – sako specialistė. Tačiau, kas yra kelias, kiekvienas interpretuoja savaip.

"Kai kam gali atrodyti, kad kelias yra pėsčiųjų takas, kuriuo gali važiuoti dviračiai ar žiemą pračiuožti lygumų slidininkai. Jokiu būdu. Kelias – tai inžinerinis įrenginys, apibrėžtas Kelių įstatyme", – aiškino A.Jasinavičiūtė. Dažniausias tokių pažeidėjų pasiteisinimas – nežinojau. Tačiau nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.

Trasa: taip po chuliganų pasivažinėjimų atrodo Kejėnų piliakalnis. / VSTT nuotr.

Netrūksta ir tokių, kurie įstatymus ir taisykles puikiai žino, tačiau piktybiškai jų nepaiso. Važinėja saugomose teritorijose puikiai suprasdami galimus padarinius. Jei įstatymų nežinantiems pažeidėjams įprastai pakanka paaiškinti taisykles, piktybiniai pažeidėjai į gresiančias baudas dažniausiai tik numoja ranka, o apie žalą gamtai greičiausiai apskritai nesusimąsto. Deja, visuotinės kultūros ir pagarbos gamtai vien tik įstatymais neapibrėšime. Ją reikia ugdyti.

"Karantinas parodė, kad gamta mums visiems yra didelė vertybė – ir keliaujantiems pėsčiomis, ir transportu. Todėl visais įmanomais būdais stengiamės šviesti visuomenę ir prašome nevažinėti gamtinėse teritorijose ne keliais. Nustačius pažeidėjus, už tai gresia nemažos baudos, kurių dydis priklauso nuo padarytos žalos, todėl norintiems pasivažinėti transporto priemonėmis, derėtų pasitikrinti, kur yra saugomos teritorijos, kuriose tai daryti draudžiama. Tai nesunkiai galima padaryti oficialiame Saugomų teritorijų valstybės kadastre", – sako pašnekovė.

Sudarė interaktyvų žemėlapį

Viena iš veiklų, kuria VSTT siekia šviesti visuomenę ir bekelės mėgėjus apie saugomų teritorijų pažeidžiamumą, – aktyvus bendravimas su šio sporto atstovais. A.Jasinavičiūtė pastebi, kad atsakingų keturračių ir motociklininkų klubų, kurie savo narius ne tik informuoja apie saugomas teritorijas, galimus ir legalius maršrutus, bet ir nuolat konsultuojasi su saugomų teritorijų specialistais, pastaruoju metu iš tiesų daugėja.

Per 2020 m. Lietuvoje iš viso nubausta ne daugiau kaip penkiolika keturračius vairavusių pažeidėjų. Ir tik vienas pažeidimas dėl padarytos žalos gamtai.

"Bendradarbiaujame su Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF), Lietuvos motociklų sporto federacija (LMSF), taip siekdami kartu edukuoti tiek automobilių sporto mėgėjus, tiek sportininkus profesionalus apie žalą, kuri daroma važinėjant motorinėmis transporto priemonėmis saugomose teritorijose, ypač bekele. Aukšto meistriškumo sportininkai turi rodyti pavyzdį pavieniams mėgėjams, kaip ir kur treniruotis, varžytis", – neabejoja VSTT atstovė.

Šiuo tikslu kartu su LASF ir LMSF buvo parengtas ir interaktyvus informacinio pobūdžio žemėlapis, skirtas visiems, užsiimantiems aktyviu automobilių sporto laisvalaikio praleidimu Lietuvos teritorijoje ir norintiems tai daryti atsakingai.

"Žemėlapyje pažymėtos saugomos teritorijos, vietos, kuriose draudžiama važinėti motorinėmis transporto priemonėmis, oficialios trasos treniruotėms ir kt.", – pasakojo A.Jasinavičiūtė.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos primena, kad važinėtis sporto, treniruočių ar kitų atrakcijų tikslais galima tik tam skirtose specialiose teritorijose, trasose, o atskirais atvejais – karjeruose ir kt. Tokios trasos turi būti įteisintos ir pažymėtos atitinkamuose teritorijų planavimo dokumentuose.

Sportininkai nesutinka

Patys sportininkai ir keturračių klubų atstovai valdininkų kalbas vertina nevienareikšmiškai. Jų teigimu, nors kalbama apie sulaikomus daugybę keturračių vairuotojų, bet faktai esą kalba ką kita.

Per 2020 m. Lietuvoje iš viso nubausta ne daugiau kaip penkiolika keturračius vairavusių pažeidėjų. Fiksuoti pažeidimai buvo dėl neregistruotų transporto priemonių, važiavimo be draudimo ar teisės vairuoti transporto priemonę. Ir tik vienas pažeidimas dėl padarytos žalos gamtai. Šis atvejis buvo vienintelis per 40 reidų. Todėl bendruomenės atstovai įžvelgia bandymą manipuliuoti visuomenės nuomone.

Pasak keturratininkų, nemaža problema išlieka aiškios miškų ženklinimo sistemos nebuvimas. Sunku suprasti, ar teritorija yra saugoma, ar tai oficialus kelias. Teritorijos statusas gali būti pasikeitęs, ir važiuodamas miško keliu, kad ir nurodytu žemėlapyje, gali būti apkaltintas. Keturratininkai norėtų daugiau dialogo ir su pačiais miškininkais bei siūlo pagalbą tvarkant mišką. Jų nuomone, problemą iš dalies spręstų ir infrastruktūros sukūrimas – valstybinių ar privačių trasų, kur keturračiai galėtų nevaržomi važinėtis.

Tokiu atveju keturračių bendruomenėje neliktų neadekvačių ir kenkėjiškų vairuotojų, nes jie meta šešėlį ant visų keturračių vairuotojų.

Trūksta aiškumo

Egidijus Janavičius, Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidentas. Asmeninio archyvo nuotr.

Problema dėl niokojamos gamtos mums žinoma. Tačiau ne viskas yra taip, kaip pasakojama valdininkų. Pamenu, man prieš metus tapus LASF prezidentu, įvyko nemalonus incidentas. Laukėsos durpyne įvyko varžybos, kurių metu iš durpyno buvo įvažiuota į dalį saugomos pelkyno teritorijos ir ji buvo niokojama. Organizatorius vengė kontaktuoti, paaiškinti situaciją. Tuomet ir kilo bendradarbiavimo su VSTT bei kitomis už gamtosaugą atsakingomis institucijomis klausimas. Su jų atstovais geranoriškai pabendravome, sutarėme dėl kai kurių žingsnių. Tačiau patys valdininkai taip pat susiduria su teisinio reguliavimo problema. Tos teritorijos nelabai aiškiai apibrėžtos. Gamtosaugininkai įsivaizduoja, kad daugeliu kelių gamtoje negalima važiuoti, bet iš tiesų kelio apibrėžimas įstatymiškai numato tokią galimybę. Galbūt ne visi keliai gamtoje yra skirti sportui, bet važiuoti jais iki 70 km/val. galima. Vadinasi, galima ir sportuoti. Mes prašėme nurodyti draudžiamų kelių žemėlapį, kuriame būtų sužymėti visi apribojimai, paaiškėjo kad jo nėra. Todėl drauge ėmėmės sudaryti virtualų žemėlapį, kuris yra ir LASF puslapyje. Prie šio projekto labai prisidėjo raceadmin.eu administratorius, aptarnaujantis bekelės ralius ir t.t. Šis projektas davė rezultatų, saugomos ar probleminės teritorijos buvo pažymėtos, bet problemų dar liko. Bėda ta, kad miškų kelių tinklas vertinamas ir inventorizuojamas kas keletą metų, o iki tol naujai suformuoti keliai neįtraukiami į žemėlapį ir neaišku, kaip juos vertinti, – ar kaip draudžiamus, ar leidžiamus sportui ir važinėjimui. Tad akivaizdžiai matome aktyvesnio bendradarbiavimo su institucijomis būtinybę.