„Ferrari“ salone Londone pirkėjus pasitinka veiklus lietuvis

Martyno Černiausko tėvų palinkėjimas sūnui pildosi su kaupu. Nuo vaikystės "Formulės-1" varžybas dievinęs, "Top Gear" žurnalus ryte rijęs vaikinas dabar Londone parduoda įspūdingus "Ferrari" automobilius.

Kiekvieną giedresnį rytą Martynas sėda ant savo dviračio ir rieda į Londono centrą, kur praveria prabangaus "Ferrari" salono duris. Čia jis parduoda nuo 160 tūkst. iki beveik 1,5 mln. svarų kainuojančius Italijos automobilių pramonės šedevrus.

Iki svajonės išpildymo 25-erių pašnekovas nuėjo ilgą kelią. Nuo vaikystės ne tik automobilius, bet gyvūnus, o vėliau ir fotografiją pamilęs vaikinas džiaugėsi, kad tėvai ji ragino mokytis, bet niekada nereikalavo pasirinkti profesijos.

"Ieškok darbo, kuris tave džiugins ir padarys laimingą", – patarė tėvai.

Iš savo vaikystės Martynas bene ryškiausiai pamena garaže prie automobilio besikrapštantį tėtį. Taip pat savaitgalius, kai su šeima žiūrėdavo "Formulės-1" varžybas ir sirgdavo už mėgstamas komandas: jam įstrigusią "Ferrari" ar senelio dievinamą "McLaren".

Salone gali apsilankyti koks nors treningais vilkintis ir vairuotojo pažymėjimą ką tik gavęs kinų jaunuolis, turintis beveik neribotą pinigų kiekį, nes jo tėtis turi plieno fabrikų tinklą.

– Iš pradžių papasakokite, kaip atsidūrėte Londone?

– Vilniuje fotografavau interjerą, siūliau pigiai įamžinti butus, bet niekam darbų nereikėjo. Dailėtyrą studijavusi draugė pagal savo pomėgius rado darbą tik knygyne ir nesijautė laiminga, tad pasiūlė kažką keisti. Užtikau panašaus darbo pasiūlymą Londone – fotografuoti būstus nekilnojamojo turto agentams. Įdomu tai, kad įsidarbinau dar gyvendamas Lietuvoje, apsimečiau, kad gyvenu Londone. Beje, vos tik 2019 m. gegužę išvykau į Britanijos sostinę, iš Lietuvos mane užvertė interjero fotografavimo pasiūlymais. Savaitę ieškojau buto, nes Londone kosminiai įnašai vien tik norint turėti galimybę nuomotis būstą. Ispanai, italai pusiau oficialiai ima apie 450–500 svarų vienkartinį mokestį ir tuomet išsinuomoji tą norimą butą. Vienkartinį mokestį už būstą vakariniame Londone pavyko nusiderėti iki 150, o kas mėnesį mokėjome po 800 svarų. Būstą dalijomės su dar keturiais žmonėmis. Vieta baisi. Pro langus dieną naktį girdėjome triukšmą, nes čia pat driekiasi aplinkkelis, todėl miegodavome su kištukais ausyse. Paguoda – greta Temzė, ne itin toli botanikos sodas.

Istorija: šis 1966 m. „Fer­ra­ri 275 GTB/2“ kai­nuo­ja 2 mln. sva­rų, bet lenk­ty­ni­nės šio mo­de­lio ver­si­jos su aliu­mi­nio kė­bu­lu kai­na ga­li siekti iki 30 mln. sva­rų. / M. Čer­niaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Keliaukime jūsų svajonės išsipildymo link...

– Sekiau prabangius automobilius fotografuojančio vaikino puslapį, kur jis pasidalijo informacija, kad Londono centre 2019-ųjų liepą duris atvėręs "Ferrari" salonas ieško administratoriaus. Supratau, kad Londone, kuriame paslaugų srityje konkurencija viena didžiausių pasaulyje, mano CV visiškai netiks. Bet velniop – bandau! Nieko nesakęs darbo kolegei, užsivilkau kostiumą ir oficialiame puslapyje pažiūrėjęs direktoriaus nuotrauką ir pavardę nuvykau į saloną. Atvykau prieš darbo pradžią, administratorei pasakiau pavardę ir kad noriu pasimatyti su šefu. Buvau nesusitaręs, bet ji, matyt, nenorėjo rizikuoti – o gal aš kokio milijardieriaus sūnus? Juk "Ferrari" salone gali apsilankyti treningais vilkintis koks nors kinų jaunuolis, kurio tėvas turi vieną didžiausių plieno gamyklų pasaulyje. Ir ne visi jie nešioja 700 tūkst. svarų vertės laikrodžius ar vilki itin prabangiais drabužiais.

Pigiausias serijinis „Ferrari“ kainuoja apie 160 tūkst. svarų, o vidutinė jų kaina apie 280 tūkst. Brangiausias – 1,6 mln.

Atnešė vandens, vartau knygeles, ilgokai laukiu. Laikas slenka, gal mane išvis pamiršo? Galiausiai baigėsi susirinkimas ir mane pakvietė užeiti į kabinetą. Potencialiam darbdaviui nepasakiau nieko magiško: esu iš Lietuvos, labai mėgstu "Ferrari", "Formulę-1" ir labai noriu dirbti jūsų salone. Šefas, nors jie jau turėjo kelis kandidatus į šią vietą, man paskyrė pokalbį su pardavimų direktoriumi. Iš jo nesulaukiau jokių trikdančių klausimų. Prestižinės kompanijos direktorius buvo itin paprastas, kalbėjo kaip lygus su lygiu, nors pokalbio metu turbūt buvo slaptų klausimų. Įstrigo jo klausimas, kur save matau po dešimties metų? Atsakiau nuoširdžiai – nežinau. Gal ir tai turėjo įtakos? O gal tai, kad vėliau, laukdamas galutinio sprendimo, su jais kelis kartus susisiekiau ir nuoširdžiai, ko turbūt dauguma pagal europinį etiketą nedaro, sakydavau: "Baigiu išprotėti laukdamas atsakymo." Ai, dar tėvų, močiutės ir draugų prašiau melstis už mane ir pats kiekvieną dieną kaip mantrą kartojau, kad dirbu "Ferrari" salone.

Po dviejų savaičių sulaukiau direktoriaus skambučio. Tuomet motoroleriu vykau siaubingu keliu greta didelės statybvietės, kalbėti buvo nepatogu, bet prisipažinti neišdrįsau. Pasistačiau mopedą neleistinoje vietoje, per triukšmą daug ko negirdėjau, tačiau išgirdau svarbiausią – mane priėmė! Iš pradžių – trijų mėnesių bandomoji sutartis, kuri beveik nuo salono atidarymo tęsiasi iki dabar.

Gandai: kalbama, kad kai kurie klientai sutiko nusipirkti porą kitų naujų „Ferrari“ modelių vien tam, kad gautų galimybę įsigyti greitąjį „488 Pista“. / M. Čer­niaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Papasakokite apie savo darbą.

– Esu salono vedėjas, vadybininkas (anglų k. – showroom host). Esu pirmasis kontakto taškas, rūpinuosi visais saloną aplankančiais žmonėmis. Man svarbu atskirti, kas yra potencialus klientas, kam skirti daugiau dėmesio. Kai kurie lankytojai iškart prisipažįsta užsukę tik apžiūrėti automobilių ir nusifotografuoti. Taip pat turiu administruoti – mokėti Londono kamščių mokestį, jei klientas naują automobilį iš salono pasiima pats. Be to, turiu mokėti pagaminti itališkos kavos, kartais išspręsti IT problemas, retkarčiais pasirūpinti vizualine medžiaga socialiniams tinklams, atstovauti įmonei renginiuose. Bet svarbiausia – idealiai išmanyti visus mūsų atstovaujamo prekės ženklo modelius, jų technines specifikacijas, atsiminti svarbiausius klientus, žinoti, kokie "Ferrari" stovi jų garaže. Svarbiausia, kad sugebėčiau palaikyti pokalbį klientui laukiant pardavėjo. Taip pat turiu rūpintis salono tvarka, estetika. Salonas privalo būti nepriekaištingas, nes tai pagrindinis garsaus prekės ženklo veidas 9 mln. gyventojų turinčiame mieste. "Ferrari" vadovybė mėgsta rengti susitikimus mūsų salone ir pastebi visas smulkmenas.

– Smalsu, kokie žmonės lankosi "Ferrari" salone?

– Į Londoną suplaukia pinigai iš įvairių pasaulio kampelių, todėl gali apsilankyti koks nors treningais vilkintis ir vairuotojo pažymėjimą gavęs kinų jaunuolis, turintis beveik neribotą pinigų kiekį, nes jo tėtis turi plieno fabrikų tinklą. Tad su juo reikia elgtis tarsi su Saudo Arabijos princu. Gali apsilankyti ir itin turtingi arabai. Supykdysi, neįtiksi, jis nusipirks automobilį iš konkurentų. Gali apsilankyti ir verslininkas, kuris turi nedidelę valymo įmonę ir savo 60 metų jubiliejaus proga nori nusipirkti svajonių automobilį.

Žinoma, grynaisiais niekas neperka ir pinigų lagaminėlio neatsineša, įprastai viskas vyksta lėčiau. Susidraugauji su klientu, palaikai ryšį, tampi beveik draugu, paskambini neįkyriai, pasidomi, kaip laikosi jo mylima žmona ar šuo. Tačiau dauguma apsilanko salone turėdami aiškų ketinimą pirkti.

– Bet būna ir smalsuolių?

– Per dieną salone apsilanko bent 50 žmonių, ypač daug prieš šventes. Smalsuolius vadiname turistais. Jie nori apžiūrėti automobilius. Bet yra ir apsimetėlių, kurie švaisto savo ir pardavėjų laiką. Jie pasakoja apie fiktyvų verslą, savo internetines parduotuves, dažniausiai vilki prabangiais, o kartais ir padirbtais originaliais drabužiais ar laikrodžiais. Įprastai jie ateina pasigirti, dažnai net nusišneka apie automobilių techninius duomenis. Jie iki paskutinės akimirkos švaisto salono darbuotojų laiką, kol pardavėjas paprašo jo adreso, norėdamas naują klientą įtraukti į sistemą. Tuomet paaiškėja, kad adresas neegzistuoja. Kodėl jie taip elgiasi? Galbūt taip vizualizuoja svajonę ir tiki ją realizuosiantys po 5, 10 ar 20 metų? Rimti klientai dažniausiai tylūs.

Kartais ateina žmonių pakalbėti apie "Ferarri", sportinius automobilius. Beveik viską žinau apie "Ferrari" spalvų kombinacijas, technines charakteristikas, technologinius sprendimus. Didžiojoje Britanijoje labai populiarūs automobiliai, sportinės varžybos, yra begalė remonto, automobilių tobulinimo parduotuvėlių.

– Gal ir lietuviai pas jus pirko "Ferrari"?

– Retkarčiais apsilanko kaip turistai, bet per mano darbo laiką nepirko. Vilniuje esu matęs kelis "Ferrari". Juos, matyt, prižiūri artimiausia Lietuvai atstovybė Varšuvoje. Beje, Didžiojoje Britanijoje parduodami automobiliai tik su vairu dešinėje, todėl jei klientas nori vairo europietiškoje pusėje, perka "Ferrari" iš bet kurios atstovybės Europoje.

– Atėjau, pamačiau ir tuoj pat įsigijau. Ar buvo tokių istorijų?

– Kartą vieno garsaus skandinavų sveiko maisto tinklo įkūrėjas, gyvenantis netoliese, ėjo pro šalį su šuniuku. Pamatė vitrinoje juodos ir kreminės spalvų "Ferrari" ir sako: "Tai yra tai, ko noriu." Po 20 min. gavome iš įmonės elektroninį laišką, kad pažymėtų šį automobilį "parduota". Kainavo 280 tūkst. svarų. Pigiausias "Ferrari" kainuoja apie 160 tūkst. svarų, o vidutinė jų kaina apie 280 tūkst. Brangiausias – 1,6 mln. Tai jau limituoti modeliai, kurių pagaminami tik 499 vienetai, o klientus asmeniškai kviečia į pristatymą gamykloje.

Dar viena istorija. Apsilankė garsus siuvėjas, kurio kurtais drabužiais scenoje puošiasi Eltonas Johnas, Mickas Jaggeris ir kiti garsūs muzikantai. Pasakė nuoširdžiai: "Man tuoj bus 80 metų, greitai mirsiu. Ar galite parinkti kabrioletą, nes noriu prieš mirtį pavairuoti "Ferrari". Jį supažindino su "Ferrari" gamyklos savininku, pakvietė į naujo modelio pristatymą ir atsižvelgę į prašymą jam padarė išimtį – vienas pirmųjų šalyje nusipirko geidžiamą modelį. Įprastai "Ferrari" užsako ir reikia jo laukti eilėje. Pirmenybė teikiama tik nuolatiniams klientams. Pavyzdžiui, garsus virtuvės šefas Gordonas Ramsay turi net keliolika "Ferrari". Juos labai mėgsta ir vokalistas Jay Kay. Futbolininkai ir žvaigždės perka per tarpininkus: nenori viešintis. Yra klientų, kurie per metus nusiperka du tris tokius superautomobilius. Yra žmonių, kurių kolekcijoje yra senų, antikvarinių ir dabar po 70 mln. svarų kainuojančių "Ferrari".

Dizainas: istorinių modelių įkvėptas 2019 m. „Ferrari Monza SP2“ neturi jokio stogo ir langų. Iš viso pagaminti tik 499 tokie vienetai, todėl teisę įsigyti šį gražuolį gavo tik išskirtiniai klientai, savo kolekcijose turintys vidutiniškai bent dešimt „Ferrari“.  / M. Čer­niaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Ar gal pasitaikė atvejų, kai automobilį vos tik nusipirko ir iškart sudaužė?

– Nepasitaikė. Parduotuvė yra Londono centre, netoli Bakingamo rūmų. Vadinamasis auksinis jaunimas iš užsienio savo prabangius automobilius atsiskraidina į Londoną. Prieš kelerius metus Long gatvėje jie ypač mėgdavo pasipuikuoti lenktyniaudami nuo šviesoforo iki šviesoforo. Bet po gyventojų skundų pradėjo patruliuoti policija ir dabar prabangesnių automobilių savininkus gali nubausti net be jokio preteksto. Pavyzdžiui, mūsų darbuotojos vaikinas turi nenaują "Audi R8", kurį galima nusipirkti už 30 tūkst. svarų. Policija sustabdė ir suteikė asocialaus elgesio areštą.

Kolekcija: prie salono durų išrikiuoti to paties kliento 1994 m. „F355 Berlinetta“ ir 2012 m. „F12 Berlinetta“. / M. Čer­niaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Į darbą keliaujate 750 svarų kainuojančiu mopedu, o parduodate milijoną kainuojančius automobilius. Argi ne likimo ironija?

– Iš tiesų! Mano seneliai iki šiol vis dar skambina ir klausia, ar turiu ko valgyti (juokiasi). Beje, mopedo, kuriuo pradžioje važinėjau Londone, jau nėra. Kartą prie namų važiavau paskui autobusiuką, o šis – paskui šiukšliavežį. "Šiukšlinė" sustojo, o autobusiuko vairuotojas staiga sugalvojo pavažiuoti atgal ir sustojo tik pervažiavęs ir sutraiškęs mopedą. Nespėjau net pasignalizuoti. Laimė, mopedo korpusas ir vairas mane apsaugojo, spėjau nušokti. Iš draudimo gavau išmoką ir už 400 svarų nusipirkau gerą naudotą dviratį "Old City". Su dviračiu ne taip šalta, kaip su mopedu, nes dirba raumenys. Londone nelyja tiek daug kaip Lietuvoje, bet dažnai tvyro rūkas ir drėgmė.

Salonas: automobilių 2019 m. „488 Pista“ ir 2021 m. „F8 Spider“ viduje skirtumai nedideli. / M. Čer­niaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Sakoma, kad dažnas batsiuvys – be batų. Ar pats jau išbandėte "Ferrari"?

– Laukiu tos akimirkos, bet dar ne. Mat nesulaukus 25 metų vairuoti "Ferrari" apskritai neleidžiama. Tiesa, du kartus važiavau sėdėdamas greta instruktoriaus. Kai gamykla išleidžia naujus modelius, lenktynių trasoje arba specialioje testavimo zonoje netoli Londono, kur įmonė net įrengė didžiausią pasaulyje dirbtinį kalniuką, juos su klientais išbando instruktoriai. Važiuoti "Ferarri" – kažkas magiško. Sėdi žemai, beveik ant grindų, kojos beveik lygiai su sėdmenimis. Todėl itin jaučiasi greitis. Kitoks matomumas, nes beveik guli. Trasa važiavau su patyrusiu instruktoriumi, kuris ją žino kaip penkis savo pirštus, nes ten dirba 20 metų. Kalniuku važiavome 177 km/val., o tiesiu keliu – 300 km/val. Kažkas neapsakomo. Širdies gilumoje norėčiau lenktyniauti, bet mano vestibulinis aparatas nėra iš stipriųjų, todėl po tokio važiavimo atrodė, kad pusryčiai išlįs atgal. Ypač, kai staigiai stabdoma. "Ferrari" stabdžiai – iš anglies keramikos, dideli diskai, tad važiuojant 300 km/val. greičiu, stabdymo kelias siekia kelis šimtus metrų. Dabar noriu susitaupęs kokius 60 tūkst. svarų nusipirkti pigesnį, naudotą "Ferrari" ir su juo pats pralėkti lenktynių trasa.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nu jo

Nu jo portretas
Londone gyvent... nesąmonė. Kas buvo žino.

Q

Q portretas
Šaunuolis. Visų svajonių išsipildymo. O jūs, bambekliai, pavydėkit!

Kawenskas

Kawenskas portretas
Pardavėjo darbas geras, bet yra kitų aibė įdomesnių darbų nei dieną iš dienos nosį krapštyt rodyt įvaizdį, kad basei užimtas ir laukt klijanto... Visi šie salonai tušti mažai kas užeina... Sėkmės vakinui, linkiu, kad bonus kuo daugiau gautai.
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių