„Tie 45 metai dabar atrodo tarsi fejerverkas. Švyst, ir prabėgo! – sako Violeta, kelią „Kauno tiltuose“ pradėjusi kaip praktikantė ir atsidūrusi tuometiniame kadrų skyriuje. Dabar ji – personalo specialistė, įdarbinusi tūkstančius bendradarbių. – Mano darbas visuomet buvo tarp žmonių, žmonėms, dėl žmonių. Žmonės myli mane, o aš – žmones. Jaučiuosi savo rogėse“.

Per tiek laiko būta nemažai pokyčių pačioje organizacijoje, keitėsi akcininkai, tobulėjo įvairūs procesai. Taigi su tų pasikeitimų iššūkiais Violeta ir pati vis daugiau naujovių išmokdavo. O lojalumas vienai įmonei jai – natūralus. Violetos tėtis, visą gyvenimą dirbęs kelininku, įteigė, jog kelininkų, tiltininkų darbas yra labai svarbus.

„Ir dabar galiu pro šalį važiuodama pasakyti, kurie šlaitai mano pačios lyginti. Galbūt apskritai mūsų kartos žmonės yra prieraišesni, atsargesni, labiau vertinantys stabilumą ir įdirbį“, – sako V. Džiugelytė.

Violeta Džiugelytė. Asmeninioa archyvo nuotr.

Kad „Kauno tiltuose“ gera dirbti liudija ir tai, kad bendrovėje yra ir dirbančių kelių kartų atstovų. Tėvai mokina, skatina, ugdo savo vaikus, dalindamiesi savo patirtimi. Tuo tarpu atžalos ilgainiui perima vyresniųjų atsakomybes ir toliau sėkmingai tęsia savo karjerą.

Ji pastebi, kad šiandien viskas persmelkta greito vartojimo kultūra. „Tai – nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip yra. Greita karjera, greitas pripažinimas, greitas profesinis augimas. Jauni žmonės kupini iniciatyvos, nelaukdami sau duoda dar ir dar vieną galimybę“, – sako Violeta.

Tačiau ji turi daug kolegų, kurie vertina ilgametę savo patirtį įmonėje ir tebeturi motyvacijos dirbti toliau. Jiems įdomios atsakomybės praryja rutiną, todėl laikas pralekia nejučia.

Violeta apdovanota auksiniu „Kauno tiltai“ ženkleliu. O asociacija „Lietuvos keliai“ ją paskatino garbės „Kelininko sidabro ženklu“.

Cinkelį pagavo ir nepaleidžia

25-tus metus bendrovėje darbų vadovų dirbantis Dainius Tolvaišas juokauja, kad per kone ketvirtį amžiaus, praleisto „Kauno tiltuose“, jis spėjo užgyventi ne tik beveik pusę gyvenimiškos patirties, tačiau ir sukurti šeimą.

„Užtrukau įmonėje todėl, kad kasdien dirbu širdžiai mielą darbą. O kur tas cinkelis? Žinoti, kad darbo rezultatas bus apčiuopiamas ir reikšmingas, kuriantis vertę visuomenei. Parodyti vaikams ir suprasti, kad tai ilgam“, – teigia Dainius.

Darbas jam patinka, nes yra ne monotoniškas. Objektai skirtingi, tai ir vietos vis kitos.

„Štai ir Lenkijoje vykdėme projektus, man ši patirtis buvo reikšminga. Be to, dirbant „Kauno tiltuose“ buvau paskatintas baigti studijas tuometiniame Vilniaus inžinerijos ir statybos institute (dabar „Vilnius Tech“), – sako Dainius.

Anot jo, kuo ilgiau dirbi, tuo labiau perpranti sistemą, pažįsti kolegas. Tada žymiai paprasčiau derinti visus reikalus ir pačiam derintis. Pažinodamas žmones, gali suprasti, kaip seksis susitarti, kiek lengvai dirbsi drauge su kitais, o kur reikės pasitelkti daugiau užsispyrimo.

„Kitur savęs ir neįsivaizduoju, nes nuo aštuntos klasės vasaromis dirbau objektuose – tėtis buvo kelių inžinierius, tai, matyt, artimos aplinkos pavyzdys lėmė ir mano paties profesinį pasirinkimą“, – teigia D. Tolvaišas.

Dainius Tolvaišas. Asmeninio archyvo nuotr.

Asociacija „Lietuvos keliai“ Dainiaus darbą garsinant Lietuvos kelininkų vardą yra įvertinusi „Kelininko sidabro ženklu“, o „Kauno tiltai“ už ilgametę ištikimybę įmonei apdovanojo jį sidabro ženkleliu.

„Neslėpsiu – malonu. Juk tai – ne tik vadovų, bet ir kolegų įvertinimas“, – prisipažįsta pašnekovas.

Dešimtmetį įmonėje švenčiantis 34-erių eksploatacijos technikos inžinierius Mantas Musteikis pradžioje kelerius metus dirbo technikos inžinieriaus asistentu ir, kaip pats sako, turėjo apsčiai progų mokytis iš kolegų: „Startavau kaip asistentas, užtat išmokau nuo A iki Ž. Šiandien darbus vykdau vadovaudamas 31 žmogaus komandai, esu atsakingas už asfalto technikos operatorių paskirstymą. Nėra vietos rutinai. Trumpi susirinkimai, apsitarimai, kas sugedo, ką kur deleguoti, kaip suvaldyti žmonių poreikį konkrečiuose objektuose ir pan. Didelė dinamika, skirtingos situacijos, sprendimus priimti greitai ir logiškai. Turiu išmanyti techniką, mechanizmų veikimą, mechanikos principus“.

Mantas Musteikis. Asmeninio archyvo nuotr.

Taip ilgai „Kauno tiltuose“ Mantas dirba, nes čia jaučiasi patogiai, puikiai galima derinti ir įsipareigojimus šeimai.

„Pavyzdžiui, ankstų rytą pradėjęs darbus, galiu po darbo dienos planuotis pasiimti vaiką iš darželio ne paskutinį“, – pastebi M. Musteikis.

Jis mano, kad šiuolaikinis jaunimas darbus keičia dažnai, nes nežino, ko tiksliai nori, kur ta profesinė savirealizacija. „Ir aš jaunas dažnai darbus keičiau. Matyt netenkino tuometinės sąlygos bendrąja prasme“, – sako Mantas.

Paradoksų laikai

Žmogiškųjų išteklių ir personalo specialistai pastebi, kad keičiantis kartoms, keičiasi ir vidutinis laikas, kiek žmogus dirba vienoje organizacijoje.

Pasaulinės tendencijos rodo, kad, pavyzdžiui, JAV darbuotojas vienam darbdaviui įsipareigoja vidutiniškai ketveriems metams. Tuo tarpu Europoje dirbančiųjų lojalumas išaugęs daugiau nei du kartus ir vidutinis stažas siekia dešimt metų. Mūsų šalis šioje ES statistikoje rikiuojasi gale – vidutiniškai vienoje organizacijoje lietuvis praleidžia septynerius metus. Tiesa, kaip ir Lietuvoje, užsienyje jaunimas keičia darbdavius žymiai dažniau nei vyresnio amžiaus dirbantieji.

„Ne paslaptis, kad šiandien kalnai paradoksų, trukdančių suprasti darbdavio ir darbuotojo lūkesčius. Viešoji erdvė, mokymai ir seminarai sprogsta žiniomis, kaip reikia skatinti darbuotojų įsitraukimą, didinti lojalumą. Siūlomi receptai, kaip suvaldyti drastiškai išaugusią kaitą ir amortizuoti specialistų trūkumą. O kur dar vis naujų, tobulesnių motyvacinių sistemų diegimas. Tačiau toje pačioje medijoje daugybė žinučių, advokataujančių dažniems karjeros pokyčiams. Vyrauja nuomonė, jog atlygį pasikelsi ar tobulėsi tik keičiant darbdavį. Beje, ne paslaptis, jog ir kai kurie „galvų medžiotojai“ skeptiškai vertina ilgamečius kandidatus. Anot jų, tokiu darbo stažu pasižymintis gyvenimo aprašymas (CV) nekonkurencingas – žmogui stinga lankstumo, neauginamos kompetencijos ir t. t.“, – įžvalgomis dalijasi AB „Kauno tiltai“ Personalo direktorė Jūratė Mališkienė.

Jos nuomone, šiais laikais, nuolat besikeičiančioje aplinkoje norinčios sėkmingai veikti organizacijos, yra pilnos nuolatinių pokyčių, inovacijų, naujų procesų ir technologijų, todėl augimo ir mokymosi galimybių siūlo su kaupu. „Ir nors prieš trylika metų pradėjus dirbti „Kauno tiltuose“ man pačiai buvo neįprastas ilgamečių kolegų darbo stažas (buvau įpratus matyti tokius skaičius amžiaus grafoje), galiu tik pasidžiaugti, jog ir šiandien prie įmonės prisijungiantys jauni ir vyresni žmonės mūsų bendrovę renkasi ilgam savo karjeros etapui“, – šypsosi pašnekovė.

„Tikriausiai kaip ir daug kur, taip ir čia į situaciją galima pažvelgti skirtingais kampais, – svarsto J. Mališkienė. Viena vertus, ilgesniam laikotarpiui vienoje organizacijoje „įsižeminusiam“ žmogui po daugelio metų sunkiau ryžtis pokyčiams, konkrečiai – keisti darbą, kolektyvą, sunkiau pažiūrėti į viską iš šono, naujoko akimis. Kita vertus, didelis įdirbis sukuria saugumo jausmą, mat viskas yra pažįstama, įprasta, todėl tuos pačius darbus galima atlikti greičiau. Patenkinus saugumo poreikį, atsiranda ir didesnė erdvė kūrybiškumui. Dirbant ilgus metus kartu natūraliai susiformuoja draugiškesni, artimesni tarpusavio santykiai, todėl mažiau nesusikalbėjimo, nesusipratimų, daugiau palaikymo. O tai irgi reikšminga motyvacijos dedamoji.“