Aludarių darbai gaivina ir primirštą šventę

  • Teksto dydis:

Šiandien minima Alutinio šventė, Lietuvos aludarių gildijos nuomone, yra nepakankamai įvertinta, nes dėl beatodairiškos kovos su alkoholio vartojimu užmirštama apie aludarystės reikšmę Lietuvos ekonomikai.

Gyvuoja šimtmečius

Alutinio šventės tradicija skaičiuoja šimtus metų. Mūsų protėviai nuo seno rugsėjo antroje pusėje gamindavo ir ragaudavo pirmąjį alų iš tų metų miežių derliaus. Pagal papročius alumi būtinai reikėjo pavaišinti kaimynus ir gimines. Be to, jis buvo aukojamas ir dievams – juo, tarytum šventinant, buvo aplaistomi namų langai ir durys. Alus laikytas stebuklingu gėrimu, apjungiančiu bendruomenę, padedančiu prakalbinti ir didžiausius tylenius.

Tad Lietuvą nuo seno galima vadinti alaus šalimi, nors pats Alutinis šiandien nepagrįstai nuvertinamas. Juolab, kad ir šiomis dienomis aludarystės tradicijas mūsų šalyje puoselėja virš 70 alaus daryklų, kai kurių jų istorija skaičiuojama šimtmečiais.

Pasak Lietuvos aludarių gildijos prezidento Sauliaus Galadausko, aludarių indėlį į šalies ekonomiką sunku pervertinti. Vien Gildijos nariai per pastarąjį dešimtmetį į valstybės biudžetą sumokėjo 1,11 milijardo eurų įvairių mokesčių, be to, daugiau kaip 18 milijonų eurų skyrė paramai bei labdarai. Ne veltui aludarių vardas minimas prie didžiausių sporto, kultūros, meno renginių bei įstaigų rėmėjų, o pandemijos metu prie remiamų projektų prisidėjo ir pagalba medikams.

Valstybei stipriuosius alkoholinius gėrimus keisti silpnaisiais būtų dviguba nauda – sparčiau mažėtų alkoholio suvartojimas ir teigiamai veiktų ekonomiką.

Skaičiai – įspūdingi

Lietuvos alaus pramonėje tiesiogiai dirba trys tūkstančiai darbuotojų, tačiau tarptautinių auditorių studijų duomenimis, ši sritis sugeneruoja dar apie 14 tūkst. darbo vietų per tiekimą, logistiką, prekybą ir kitas paslaugas.

Kad suprastume apie aludarių indėlį į šalies žemės ūkį, galima pažvelgti ir į papildomus skaičius. Per pastaruosius dešimt metų aludariai savo produkcijos virimui sunaudojo apie 420 tūkstančių tonų salyklo, tam reikėjo virš 550 tūkstančių tonų miežių, o užauginti tokiam kiekiui salyklinių miežių reikėjo šimto tūkstančių hektarų pasėlių.

Alaus eksportas per tą laiko išaugo net tris kartus, per pastarąjį dešimtmetį į užsienį eksportuota per šešis šimtus milijonų litrų alaus.

Skaičiai įspūdingi, tačiau už jų slepiasi kasdienis sunkus žmonių ir įmonių darbas. O iššūkių ir sunkumų aludariams ir šiemet netrūko.

Į valstybės kišenę nelindo

Pavasarį kilus COVID-19 pandemijai ir sustojus turizmo bei pramogų sektoriams, nukentėjo ir aludariai. Gamintojai, tiekiantys pilstomą alų į barus, restoranus, viešbučius, turėjo sunaikinti tūkstančius tonų gėrimo. Alaus, skirtingai nei stipriųjų gėrimų, galiojimo laikas gana trumpas, tad visą iki karantino paskelbimo viešojo maitinimo sektoriui patiektą alų teko atsiimti ir nurašyti į nuostolius. Nepaisant nemenkų nuostolių, aludariai nepuolė reikalauti pagalbos iš valstybės.

„Žinoma, pagal paramos aprašą galėjome prašyti valstybės pagalbos, bet po ilgų svarstymų nutarėme būti sąmoningais – nelįsti į valstybės kišenę ir nesinaudoti jos parama“, – apie nelengvą metą pasakojo „Švyturio-Utenos alaus“ vadovas ir Baltijos šalių „Carlsberg“ generalinis direktorius Rolandas Viršilas.

Nori daugiau pagarbos alui

Jau ne pirmus metus nuosekliai auga nealkoholinio alaus pardavimas. Tai liudija apie kintančius lietuvių įpročius bei skonius. Jei anksčiau būdavo įprasta, kad baro ar renginio lankytojas, vairuojantis automobilį, leidžia sau išgerti bokalą kitą įprasto alaus, tai dabar vis dažniau renkamasi saugesnis variantas. Juolab, kad nealkoholinio alaus asortimentas per pastarąjį laikotarpį nepaprastai išsiplėtė ir tenkina net išrankiausių gurmanų skonį.

Pasak Aludarių gildijos vadovo, nealkoholinio alaus populiarėjimas, o jo suvartojimas Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį išaugo net penkis kartus, rodo, kad visuomenė sąmoningėja. Nealkoholinis alus yra geriausias įrodymas, kad alus yra geriamas ne vien dėl jame esančio alkoholio.

„Turbūt sunkiai įsivaizduojame nealkoholinę degtinę“, – juokauja S.Galadauskas.

Pasak S.Galadausko, aludariai kantriai ištvėrė pandemijos pasekmes bei pasiryžo išsiversti be valstybės paramos.

Anot jo, skaudu, kad įstatymų leidėjai nuolatos griežtindami Alkoholio kontrolės įstatymą, dažniausiai nemato takoskyros tarp alaus ir stipriųjų alkoholinių gėrimų.

„O juk valstybei stipriuosius alkoholinius gėrimus keisti silpnaisiais būtų dviguba nauda – sparčiau mažėtų alkoholio suvartojimas ir teigiamai veiktų ekonomiką, nes aludarystė generuoja ženkliai daugiau darbo vietų nei spiritinių gėrimų, nekalbant jau apie išimtinai importuojamą vyną“, – tęsė jis.

Šiuo metu Lietuvoje alus yra griežčiausiai reguliuojamas visoje Europoje. Pašnekovo žodžiais, kaip griežtai veikiančios tvarkos pavyzdys lietuviams dažnai pateikiama Skandinavija, nors, pavyzdžiui, Danijoje alaus įstatyminis reguliavimas yra visiškai liberalus (alų galima vartoti nuo 16 m. amžiaus, jokių pardavimo laiko ribojimų ir t.t.). Tačiau dėl to didesnių problemų nei, pavyzdžiui, kaimyninėje Švedijoje, nekyla. Todėl galiausiai peršasi išvada, kad kur kas daugiau lemia žmonių mentalitetas bei sąmoningumas, nei valdžios reguliavimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Melas

Melas portretas
Jo, pakampiai numyšti visi nuo alaus besaikio vartojimo. Vieni sako as nealkoholikas, bet kiekvieną vakarą išmaukia po 3 alaus prieš miegą. Čia ne alkoholizmas? Ar tikrai kokybiškas alus, pvz per jūros šventę???? Nieko nėra geriau už taurę gero viskio kartais. Ir tai nepavadinsi alkoholizmu. Tiesiog pigi alaus reklama.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių