Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui baigus svarstyti naujojo Darbo kodekso projektą, vienas jo kūrėjų, Vilniaus universiteto mokslininkas Tomas Davulis dokumentą vadina kompromisiniu susitarimu, nepaisant to, kad tik kai kurias kūrėjų idėjas palaikė visos pusės.

Interviu BNS T.Davulis tvirtino, kad pagrindiniai naujojo kodekso kūrėjų tikslai realizuoti, tačiau pripažino, kad svarstymuose pasigesta konstruktyvumo, be to, jis užsimena apie galimą būsimų Seimo rinkimų įtaką kodekso priėmimui.

T.Davulis sako, kad kuriant pirminį kodekso variantą, nebuvo siekiama iš esmės liberalizuoti darbo rinką, o, pavyzdžiui, terminuotųjų sutarčių sudarymas liks suvaržytas labiau negu dabar.

- Kas Jus neramina, kai klausotės, kaip Seime diskutuojama dėl naujojo Darbo kodekso?

- Džiugina tai, kad pradėtos diskusijos apie labai svarbų Lietuvos ekonominės ir socialinės gerovės pamatinį elementą - darbo santykius. Stebėtina, kad labai ilgą laiką tai buvo tarsi primiršta. Visos diskusijos apie tai, kaip Lietuva sukuria prekes ar paslaugas, kokiomis sąlygomis įmonėse dirba žmogus, susivesdavo tik į tai, kokia turi būti jo alga, arba kaip priversti darbdavį, tame tarpe ir valstybę - didžiausią darbdavį, įtikti vienai ar kitai darbuotojų kategorijai. Atitinkami sprendimai remdavosi esama padėtimi, kuri nekvestionuojamai vertinama kaip gera ar nepakeičiama ar tiesiog nusistovėjusia.

Tarybinės darbo teisės reliktuose pasiklydę darbdaviai ir darbuotojai nerasdavo atsakymų į pagrindinius klausimus, ar įmanoma globalioje konkurencinėje rinkoje veikti, dirbti ir oriai gyventi planinės ekonomikos fabrikų sąlygomis sukurtų normų pagrindu. Teisė sako viena, gyvenimo ir ekonominė logika - kita, darbo ginčą nagrinėjantis teismas - kartais trečia.

- Kokias išvadas iš to galima daryti?

- Tokia situacija pražūtinga aštrios tarpvalstybinės konkurencijos sąlygomis. Išorinius ekonominius - investicinio klimato, tarptautinės darbo, kaštų konkurencijos - veiksnius valstybės viduje galime neigti ir su jais nesutikti, tačiau tai nepakeis objektyvios realybės - pagal darbo santykių reguliavimą įvairiais tarptautiniais vertinimais esame labai įdomioje pozicijoje pasaulyje. Bet ne tiek reitingai yra svarbu, kiek tai, kad ši pozicija neprideda mūsų žmonėms nei daugiau pajamų, nei padidina jų gerovės pojūtį ar laimės indeksą. Ši realybė verčia peržiūrėti reguliavimą, kritiškai įvertinti jo neigiamas pasekmes - kodėl nesustabdome geriausių darbuotojų nutekėjimo, kodėl nepritraukiame dar daugiau geresnių aukštos kokybės darbo vietas kuriančių investicijų.

Svarstant kodekso projektą, konstruktyvumo buvo pasigesta visose grandyse. Daugelis pasiūlymų keisti esamą reguliavimą, siekiant išspręsti problemas, pavyzdžiui, leisti daugiau sutarčių rūšių, įskaitant terminuotas sutartis, ir tokiu būdu skatinti kurti darbo vietas, lanksčiau tvarkyti darbo laiką, atsisakyti nepagrįstų ir diskriminuojančių garantijų, supaprastinti darbo užmokesčio apskaičiavimą, kad būtų sąžiningai atsiskaitoma už viršvalandžius ir panašiai, buvo eliminuoti be motyvų.

Galiausiai svarstymai Seimo komitete tik patvirtino tai, kas buvo plika akimi matoma su socialinės teisėkūros procesais bent kiek susipažinusiam asmeniui - socialinė partnerystė nacionaliniu lygiu Lietuvoje yra degradavusi ir nepajėgi spręsti svarbiausių visuomenės socialinės raidos problemų.