Skolinimasis brangsta, bet ekonomistai ramina: Lietuva neklausė į deficitą raginusių klimpti pranašų

Italijoje dešimties metų obligacijų grąža jau siekia daugiau nei 4 proc., o Graikijoje skolos vertybinių popierių pajamingumas taip pat pasiekė COVID-19 pandemijos laikotarpio aukštumas ir sudaro 4,28 proc. Ispanijos ir Portugalijos skolos kaštai pastarąją savaitę taip pat šovė į viršų.

Obligacijų palūkanų norma ir tuo pačiu pajamingumas ima kilti, kuomet jų kaina krenta, ir atvirkščiai – kainai kylant – pajamingumas krenta, kadangi grąža, kurią galima gauti iš šių vertybinių popierių priklauso nuo dabartinės jos vertės ir galutinės sumos, kurią obligacijos turėtojas gautų po tam tikro laiko.

I. Genytė-Pikčienė: rizika investuojant į pietinių valstybių obligacijas niekur ir nebuvo dingusi

Kaip aiškina bendrovės „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė, iš karto po 2008–2012 metų ekonominės krizės Europos Centrinis Bankas buvo priverstas imtis beprecedenčių skatinamosios pinigų politikos priemonių, kadangi nevaldomas Graikijos biudžeto deficitas sukėlė finansų sistemos nepasitikėjimą šios šalies drausme ir gebėjimu vykdyti įsipareigojimus.

Galiausiai šis nepatikimos valstybės šleifas paveikė ir kitas Pietų Europos valstybes – Ispaniją, Italiją, Portugaliją. Todėl, pasak ekspertės, ECB galiausiai ėmėsi skatinamosios turto pirkimo programos – taip padidinus vertybinių popierių paklausą ir atitinkamai jų kainą, per palūkanas jų gaunama grąža ir valstybių skolos kaštai ėmė mažėti.

„Tokiomis beprecedentėmis priemonėmis Europos Centrinis Bankas sukūrė tam tikrą šiltnamio efektą aplink Pietų Europos šalis, kad jos galėtų persitvarkyti, stabilizuoti savo fiskalinę raidą, atkurti ekonomikų konkurencingumą, kad jos savo augimu pajėgtų panešti valdžios sektoriaus įsiskolinimų naštą“, – Eltai kalbėjo I. Genytė-Pikčienė.

Tačiau, pasak jos, šiose šalyse per pastarąjį dešimtmetį taip ir neįvyko struktūriniai pokyčiai, įsiskolinimų lygis nemažėjo, o pandemijos laikotarpiu taikius ir fiskalines skatinamąsias priemones – skola dar labiau išaugo. Todėl, ekonomistės teigimu, pietinėms šalims taip ir neišsprendus finansinių problemų, investavimas į šių šalių obligacijas visą laiką buvo rizikingesnis, o ECB savo priemonėmis šią riziką tam tikra prasme tiesiog pridengdavo, perimdavo sau.

„Rizika sugrįžta. Ji niekur nebuvo dingusi. Tiesiog, Europos Centrinis Bankas savo kiekybinio skatinimo programa laidavo, kad bus pirkėjas, kuris palaikys Pietų šalių vertybinių popierių paklausą. Kuomet kiekybinis skatinimas baigiasi, pinigų politika griežtėja, tai natūralu, kad rizikos vertinimas tampa vis mažiau optimistinis ir aktualesnis“, – tikino ji.

Vis tik, I. Genytės-Pikčienės vertinimu, visiškai natūralu, kad pasikeitus euro zonos centrinio banko pinigų politikos krypčiai, dėl didesnės rizikos pietinių šalių vertybiniai popieriai imti vertinti kur kas atsargiau, investuotojai pradeda nerimauti, ar tokios šalys kaip Italija ar Graikija bus pajėgios susitvarkyti su didžiuliais finansiniais įsipareigojimais.

„Tai, ką mes stebėjome pastarąjį dešimtmetį, kuomet palūkanų normos buvo neigiamos ir dėl kiekybinio skatinimo rinkos buvo užtvindytos pertekliniu likvidumu, tai labai stipriai iškraipė rinkos dalyvių rizikos suvokimą, prasidėjo grąžos medžioklė, perkant ne itin saugius vertybinius popierius. Šiuo atveju situacija grįžta atgal ir rinkos dalyviai pradeda gerokai atidžiau vertinti fundamentaliuosius rizikos kriterijus, veiksnius, kurie slypi po vertybiniu popieriumi, o ne tik grąžą“, – tvirtino I. Genytė-Pikčienė.

T. Povilauskas: visi laukia, ką šioms šalims vėl pasiūlys ECB

Tuo metu SEB banko ekonomistas Tada Povilauskas pažymi, kad išaugo ir tokių mažiau rizikingomis laikomų šalių kaip Vokietija obligacijų pajamingumas, todėl visiškai normalu, kad auga ir Pietų Europos valstybių kredito rizika.

Tačiau, jo teigimu, būtent dėl šių šalių ECB vėl bus priverstas imtis priemonių, leisiančių išvengti per didelės jų obligacijų kainos išaugimo. Priešingu atveju, skolos administravimo kaštams pabrangus per daug, su iššūkiais, pasak SEB ekonomisto, gali susidurti visa euro zona.

„Visi supranta, kad kuo skola labiau brangs, kai esamos paskolos pasibaigs, reiks skolintis naujomis palūkanomis, kurios bus didesnės. Tai vėl pradės kelti nepasitikėjimą pietinėmis šalimis. Tai atsispindės kalbant apie turto, akcijų kainas pietinėse šalyse. Tai vėlgi persimes ir į politinius neramumus. Visi to nori išvengti“, – įsitikinęs T. Povilauskas.

Be to, ekonomistas atkreipia dėmesį, kad šių šalių ekonomikos nuosmukio rizika šių metų augimo rodikliuose dar neatsispindės, kadangi padėti šiek tiek gerina atsigaunantis turizmo sektorius, o brangesnio skolinimosi įtaka ūkio raidai taip pat pasijunta „ne per naktį“.

„Turizmo sektoriuje 2020 metai buvo labai blogi, 2021 metai buvo geresni. Bet šiais metais Vakarų pasaulis, nepaisant aukštos infliacijos, nori atsigriebti už tai, ko negavo per pandemiją. Vienas iš tų atsigriebimų yra kelionės ten, kur šilta, į Pietų Europos šalis. Ispanijos, Italijos ekonomikai turistai yra nemaža paspirtis. Kadangi skaičiuojama nuo žemos bazės, tai tas ekonomikos augimas Pietų šalyse bus dar pakankamai geras, bet rizika yra galvojant apie kitus metus“, – tvirtino jis.

Ekonomistė: pasisekė, kad nepaklausėme pranašų, raginusių skolintis iki begalybės

Visgi SEB ekonomistas įsitikinęs, kad Lietuvos ekonomika su tokiais iššūkiais kaip Pietų Europa susidurti neturėtų, kadangi Baltijos valstybėse dominuoja visiškai kiti rizikos veiksniai. Nors skolinimosi kaina, pasak jo, Lietuvoje taip pat jau išaugo, daug didesnį poveikį šalies obligacijų pajamingumui turės ne ECB politika, o geopolitinės įtampos.

„Pačios Lietuvos pajamingumai irgi yra padidėję. Bet padidėjo, nes mažiausiai rizikingų Vokietijos obligacijų pajamingumai yra padidėję. Tai Lietuva dabar irgi skolinasi gerokai brangiau. Kredito rizika turbūt dar padidėjusi pakankamai nedaug. Lietuvai klausimas dėl pajamingumų yra geopolitinės rizikos komponentė, kaip toliau vyks karas Ukrainoje ir kokie bus tolesni Rusijos žingsniai“, – mano T. Povilauskas.

Panašios pozicijos laikosi ir I. Genytė-Pikčienė, akcentuojanti, kad valstybės jau turimas skolas vis refinansuoja padengdamos jas naujų vertybinių popierių išleidimu. Ir nors už obligacijas pradėti mokėti daugiau teks ir Lietuvai, tačiau, „INVL“ ekonomistė pažymi, kad gebėjimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus taip pat vaidina svarbų vaidmenį.

Todėl, jos nuomone, pasisekė, kad nors valdžios sektoriaus skola valdant COVID-19 krizę ir išaugo, bendrai nebuvo gyvenama „ne pagal kišenę“, o prieš pandemiją valdžios deficitas palyginti buvo nedidelis.

„Lietuva ir kitos Baltijos šalys labai sėkmingai išlaviravo pastarąją pandeminę krizę ir ant sprando neužsimetė itin didelės skolos naštos. Didžioji dalis fiskalinių rodiklių leidžia tikėtis, kad pavyks išlaikyti solidžius reitingus, kurie nurodo mūsų ekonomikos stiprumą, atsparumą, gebėjimą įvykdyti įsipareigojimus“, – sakė ji.

Būtent atsakinga finansų politika, ekonomistės teigimu, dabar ir leidžia tikėtis, kad net ir pasibaigus ECB skatinamajai politikai, Lietuvos skolos administravimo kaštai smarkiai neišaugs, kaip veikiausiai gali nutikti Pietų Europos valstybėse.

„Pagal tai ir nusistovi mūsų vertybinių popierių kaina. Rizikos premija būna mažesnė toms šalims, kurios yra atsakingos, kurių skolos nėra didelės, kurių ekonomikos yra dinamiškos, augančios, turinčios didelį potencialą. Iš principo šiomis aplinkybėmis galime tik pasidžiaugti, kad pandemijos akivaizdoje nepatikėjome tais pranašais, kurie sakė, kad paradigma keičiasi, galime skolintis iki begalybės, vis tiek tas skolas nurašys“, – kalbėjo I. Genytė-Pikčienė.

Lietuvos valstybės skola 2021 m. pabaigoje siekė 24,5 mlrd. eurų arba 8 tūkst. 772 eurus vienam gyventojui. Valstybės biudžeto deficitas šiemet sudaro 4,9 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).