– Kaip manote, kas laukia Lietuvos, jeigu mes liekame dabartinėje situacijoje?
– Gal Jūsų minėtas viešas žmogus, matyt, turi kažkokius slaptus planus, kaip visa tai galima būtų išspręsti, tik apie juos dar nešneka, nes Lietuvoje įprasta viską kritikuoti, o ne ieškoti racionalaus sprendimo.
– Lietuvos visuomenė taip pat pasisakė neigiamai dėl AE statybų Lietuvoje. Vienas iš pagrindinių argumentų prieš šią energetikos rūšį yra avarijos, nes daug kas prisimena avariją Černobilyje ir visai neseną nelaimę Fukušimoje. Ar įmanoma sukurti reaktorių, kuris negrasintų avarijomis?
- Jau yra pripažinta, kad tiek viena, tiek kita avarija yra sąlygotos žmogiškojo faktoriaus. Tokiu atveju kyla tik vienas klausimas, kiek tie, kurie stato elektrines, gali sugebėti valdyti žmogaus sprendimus?
Kartais vairuotojus baudžia už tai, kad jie automobilį naudoja kaip medžioklės įrankį, nes jeigu kelyje jis nutrenkė šerną arba stirną, vairuotojas baudžiamas už automobilio naudojimą kaip medžioklės įrankį.
Čia irgi yra tas pats. Jeigu yra elektrinė, ji turi funkcionuoti pagal paskirtį ir turi būti užtikrinta, kad viskas būtų daroma teisingai. Juk lėktuvas irgi yra pavojingas instrumentas, kiek jis sukelia visokių avarijų, bet jame taip pat yra triguba sistema, kuri užtikrina, kad net dviem sistemoms išėjus iš rikiuotės, jis vis tiek lieka valdomas. Taigi turi būti kuriamos geros sistemos, kad žmogiškasis faktorius vaidintų kuo mažesnį vaidmenį.
Tačiau jeigu mes bijome avarijų, susijusių su sprogimais, tuomet yra ir kitas kelias – investuokime į reaktorius, kurie sprogti negali. Aš kalbu apie torio reaktorius, naudojančius torį, kuris paverčiamas kitu urano izotopu. Šis reaktorius iš principo sprogti negali, nes jo veikimas priklauso nuo to, ar inicijuojamas torio virtimas uranu. Jeigu tik stabdomas šis procesas, pats reaktorius irgi sustoja. Tokie reaktoriai jau yra komerciniai.
– Dar vienas dalykas – radioaktyvios atliekos, kurios tiesiog saugojamos giliai žemėje. Nemaža dalis visuomenės dėl to baiminasi.
- Pirmiausiai reikia susitarti, ką vadiname radioaktyviomis atliekomis. Egzistuoja du modeliai, į kuriuos įtraukiama branduolinė energetika. Vienas, apie kurį mes kalbame Lietuvoje, kad panaudotas kuras yra atliekos, o kiti kalba, kad panaudotas kuras yra žaliava perdirbimui ir jį perdirbant yra išskiriami izotopai, kurių dalis vėl grįžta į reaktorius, o kita dalis panaudojama kitaip. Yra dar trečia dalis, dėl kurios panaudojimo vis dar sprendžiama ir kol kas nesugalvojama, kaip ją panaudoti.
Dabar vyksta eksperimentai, kaip šiandien neturinčias panaudojimo radioaktyvias atliekas sudeginti arba, kitaip tariant, jas paversti kitais izotopais. Jau yra statomi tokie reaktoriai, pavyzdžiui, Olandijoje. Kitoje laboratorijoje D. Britanijoje sprendžiama, kaip panaudojant ypatingai didelio intensyvumo lazerio spindulius generuoti gama spindulius, kuriais būtų galima keisti nemalonius izotopus, kuriems žmogus dar nesugalvojo pritaikymo.
Kitas kelias yra, tačiau čia jau labiau kalbama apie ateitį, tai kurti tokius reaktorius, kuriuose tokių niekam nepanaudojamų antrinių žaliavų nebūtų ar būtų labai mažai, tai 4-tos kartos urano reaktoriai bei minėti torio reaktoriai.
Taip pat šilumą ir kitą radiaciją, kurią skleidžia radioaktyvūs izotopai, galima paversti elektros energija. Pavyzdžiui, tam tikrą kiekį radioaktyvių izotopų padengus termoelementais, kurių darbinis amžius yra kelios dešimtys metų. Kitaip tariant, šios atliekos tampa ilgalaikiais elektros šaltiniais, nereikalaujančiais aptarnavimo. Juos galima būtų naudoti, pavyzdžiui, televizijos ar telefono ryšio retransliavimo stotims. Šiuo metu tokie elementai tarnauja kosminiuose tyrimuose, termogeneratoriais maitinami kosminiai laivai „Voyager“ 1 ir 2, kurie po 35 metų kelionės, dabar jau pasiekę Saulės sistemos ribą. Jie taip pat naudojami kosminiame laive „New Horizons“ skriejančiame link Plutono.
– Vadinasi, galima tikėtis, kad ateityje branduolinio kuro atliekų nebereikės užkasti į žemę?
– Pirmiausiai būtų pats neprotingiausias sprendimas šias atliekas užkasti į žemę, galima kurti jų saugyklas, nes kol nesukaupėme pakankamo kiekio šių atliekų, ekonomiškai nenaudinga jas perdirbti. Reikia pasidaryti saugyklas, bet negalima kalbėti, kad tai yra saugyklos amžiams. Tai yra saugyklos iki to momento, kol perdirbsime šias medžiagas.
– Tačiau dar vienas argumentas, kad šis perdirbimas yra ypatingai brangus ir todėl ekonomiškai neapsimokantis.
- Jeigu po 30 metų saugojimo mes pradėsime perdirbti šias atliekas ir imsime gauti pelną, tai ką reiškia brangu? Tai būtų tam tikra investicija su ilgoka grąža.
– Kaip vertinate būsimos AE kainą – ar tai nebūtų per didelė našta Lietuvos žmonėms?
– Žinoma, šis klausimas turėtų būti skirtas ne fizikui, o ekonomistui, kuris sugeba nagrinėti ne tik tiesioginius, bet ir netiesioginius poveikius. Tačiau, pavyzdžiui, Lietuvoje yra priimtas sprendimas remti saulės energetiką ir jau dabar visiems mokesčių mokėtojams užkrauta išmokėti ne vieną milijoną litų už tai, kad kažkas pastatys kelias jokios energetinės reikšmės Lietuvai neturinčias elektrines. Dabar paskaičiuokime, kiek jiems mokama?
Taip pat mes turime energetikos milžiną Elektrėnuose, kurį taip pat reikės atnaujinti, į jį įdėti milijardus ir vėl viskas klosis ant tų pačių mokesčių mokėtojų. Kai prasideda šnekos apie tai, ar tai yra prasminga, pradėkime viską nagrinėti iš visų pusių. Jeigu AE pastatymas smarkiai paskatins verslą Lietuvoje, galima sakyti, kad tuomet atsiras daugiau mokesčių mokėtojų ir bus mažesnė našta kiekvienam. Žinoma, jeigu mes pastatysime elektrinę ir ničnieko nedarysime bei dar ribosime kitų technologijų, kurias siūlo japonai, atėjimą į Lietuvą, aišku, mes galime sau sukurti tragišką ateitį.
– Bent jau kol kas Lietuva nėra pakeitusi nuomonės ir yra apsisprendusi turėti verdančio vandens branduolinį reaktorių. Kokia Jūsų nuomonė apie jį?
– Šis reaktorius priskiriamas prie tų, kurie vadinami ne pačiais moderniausiais, bet atitinkančiais laiko dvasią. Negalima sakyti, kad dabar būtų galima rasti kažką gerokai geresnio. Manoma, kad kur kas geresnis yra dabar Pietų Korėjoje pradėtas statyti ketvirtosios kartos reaktorius, bet jo atveju dar sprendžiami ir visiškai technologiniai uždaviniai, todėl negalima sakyti, kad jį jau būtų galima statyti Lietuvoje. Lietuvos pasirinktas „Hitachi“ reaktorius yra trečios plius kartos.
– Jūsų nuomone, kokio dydžio reaktoriaus Lietuvai reikėtų?
– Pasakyčiau, kad protingas žingsnis būtų iškart statyti du reaktorius, todėl kad visada reaktoriuose, kaip ir kiekviename techniniame įrenginyje, reikia atlikti tam tikrus profilaktinius darbus. Šie darbai užima tam tikrą laiką ir įrenginys stovi, tada reikia turėti kitą šaltinį, kuris kompensuotų energijos sumažėjimą. Tam galėtų pasitarnauti antrasis reaktorius.
– Tačiau tuomet AE galingumas būtų per didelis ir mums reikėtų kažkur padėti tą elektrą?
– Gautume daugiau pelno ją parduodami. Gal net transliuotume energiją į Kiniją. Iš tiesų pasaulyje, nors ir priimti sprendimai taupyti energiją, jos naudojimas didėja. Pavyzdžiui, Suomija dabar stato AE ir dar planuoja statyti tris, nes mato, kad energija yra reikalinga šalies ateičiai.
– Tačiau yra manančių, kad nebus, kur dėti elektrą, jei dar pasistatys Kaliningrado ir Astravo AE.
– Kaip mes jau žinome, jos pradėtos statyti todėl, kad Lietuva neapsisprendė dėl savos elektrinės. Juk galima sakyti, kad tam tikru metu buvo Lietuvos valdžios sprendimas pradėti diskusiją, kad Lietuvai bus saugiau, jei ne Lietuvoje, o už jos ribų stovės elektrinės. Kaip kitaip tai vertinti? Jeigu šiame regione aišku, kad trūks energijos, mes atsisakome tai daryti, taigi reiškia, kad kiti tai darys. Niekam nebuvo abejonių, kas bent kažkiek blaiviai mąsto ir žino prognozes, kurios publikuotos ir plačiai žinomos, kad šiame regione bus branduolinė energetika.
– Paprastai kalbant, užleidome kelią?
– Taip, mes tiesiog juos paskatinome. Kadangi neapsisprendžiame, tokiu atveju davėme suprasti, kad jeigu rūpinatės savo ateitimi, statykitės savo elektrines.
– Kaip manote, kokia būtų naujos atominės elektrinės pagamintos elektros kaina?
– Šia tema galiu pasakyti tik viena – kad kai bus pastatyta nauja AE, drįsčiau prognozuoti, jog vartotojui kilovatvalandė kainuos tiek, kiek studentui keturios riekelės duonos studentiškoje kavinėje. Tegul tie, kas teigia moką prognozuoti kainas ateityje, atskleidžia duonos riekelės kainą po 20 metų. Kad ir kaip būtų, dabar branduolinė energetika yra efektyviausia skaičiuojant pagal įdėto kapitalo ir jo grąžos santykį.