Dvi naujos tendencijos

UŽT šių metų pirmojo ketvirčio darbo rinkos apžvalgoje nurodo, kad moterys sudaro 50,3 proc., vyrai – 49,7 proc. (balandžio 1 d.) bedarbių. Pernai tokiu pat laikotarpiu tarp darbo ieškančių dominavo vyrai – jie sudarė 51,5 proc., moterys – 48,5 proc.

"Ši pandemija, skirtingai nei ankstesnė krizė prieš daugiau nei dešimtmetį, gerokai nepalankesnė moterims. Daugiausia jos dirba paslaugų sektoriuje – apgyvendinimo, viešbučių ir maitinimo įmonėse, taip pat turizmo srityje. Tai veiklos, kurios labiausiai nukentėjo per karantiną. Be to, nemažai moterų, uždarius ikimokyklines įstaigas ir mokyklas, turėjo prižiūrėti vaikus, imti nedarbingumo pažymėjimus arba išeiti iš darbo, – pristatydamas apžvalgą akcentavo UŽT direktorės pavaduotojas Gytis Darulis.

Pasak jo, augant sezoniniam darbo jėgos poreikiui žemės ūkyje ir statybose, sparčiau mažėjo vyrų registruoto nedarbo rodiklis – balandžio 1 d. siekė 14,9 proc., moterų – 15,3 proc. Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyriuose buvo registruota 130,7 tūkst. darbo neturinčių moterų ir 129,1 tūkst. vyrų. Palyginti su 2020 m. balandžio 1 d., moterų registruotas nedarbas buvo aukštesnis 5,7 proc., vyrų – 4,8. Šalyje per metus buvo registruota darbo neturinčių moterų daugiau kaip 48,5 tūkst., vyrų – 41,9 tūkst.

Tiesa, "Sodros" duomenimis, moterų vidutinės darbo pajamos per karantiną ir pandemiją augo sparčiau negu vyrų ir vidutinis pajamų augimas 2021-ųjų kovą, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, siekė 18 proc., vyrų – 14 proc. Tad pajamų atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio mažėjo.

Kita UŽT per pandemiją pastebėta nauja tendencija – auga ilgalaikių bedarbių gretos. Šiuo metu apie 100 tūkst. (40,8 proc.) šalies darbingo amžiaus gyventojų yra ilgalaikiai bedarbiai. Prieš metus jų buvo 33,6 tūkst. (17,4 proc.). Daugiausia ilgalaikių bedarbių – Kauno apskrityje – jie sudaro 44,2 proc. visų darbo neturinčių asmenų. Mažiausiai – 30 proc. jų yra Klaipėdos apskrityje.

Pagal savivaldybes, didžiausia ilgalaikių bedarbių dalis registruota Lazdijų rajone, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos savivaldybėse. Čia ilgalaikių bedarbių dalis viršija 50 proc. atitinkamoje savivaldybėje registruotų darbo neturinčių skaičių – atitinkamai 55,8 proc., 52,5 proc. ir 50,6 proc. Mažiausiai – Pakruojo rajono (19,9 proc.), Klaipėdos rajono (20,4 proc.) ir Kretingos rajono (24,2 proc.) savivaldybėse.

Rekordas be darbo – 12 metų

Ilgalaikiai bedarbiai – tai žmonės nuo 25 metų, kai nedarbo trukmė ilgesnė kaip dvylika mėnesių, ir jaunimas iki 25 metų, kurių nedarbo trukmė ilgesnė kaip šeši mėnesiai nuo įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos.

UŽT duomenimis, šiuo metu 41 proc. darbo neturinčių asmenų darbo ieško ilgiau nei pusę metų. Per metus dėl COVID-19 pandemijos darbo paieška pailgėjo ir ilgiau nei pusmetį darbo ieškančių asmenų skaičius išaugo daugiau nei du kartus. 2020-aisiais 69,2 proc. darbo neturinčių asmenų padėta įsidarbinti per šešis mėnesius, kiti į darbo rinką sugrįžo per ilgesnį laikotarpį. Trumpiausia darbo paieška truko vieną darbo dieną. Seniausiai registruotas bedarbis – 2002 m.

Vyresni nei 50 metų asmenys sudaro daugiau nei 43,5 proc. ilgalaikių bedarbių. Jaunimas iki 29 metų – beveik ketvirtadalį (24,4 proc.) ir jaunimas iki 25 metų – beveik penktadalį (19,5 proc.).

Nebepopuliarios profesijos

Pagal profesijų grupes, daugiausia iki registracijos UŽT ilgalaikių bedarbių dirbo pagalbiniais darbininkais – 16 tūkst., parduotuvių pardavėjais – 4,2 tūkst., biurų, viešbučių ir kitų įstaigų valytojais – 3,2 tūkst., lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojais – 1,6 tūkst., kiemsargiais ir giminiškų profesijų darbininkais – 1,4 tūkst., reklamos ir rinkodaros specialistais – 1,4 tūkst. (iš jų 1 tūkst. – pardavimo vadybininkais).

Net 38,3 proc. ilgalaikių bedarbių iki registracijos buvo nedirbę samdomo darbo, 37 proc. dirbo nekvalifikuotą, 15,2 proc. – kvalifikuotais darbininkais, 8,4 proc. – aptarnavimo sektoriuje ir pardavėjais, 11 proc. – specialistais.

"Žema kvalifikacija arba darbo rinkoje nepaklausi profesija, nepakankama profesinė darbo patirtis, konkrečių žinių trūkumas, nemokėjimas dirbti kompiuteriu, mažas mobilumas – visa tai skatina ilgalaikį nedarbą. Šią problemą galima sieti ir su asmeninėmis žmogaus savybėmis, taip pat su šalies socialine politika. Kita vertus, darbdavių požiūris ar net nusistatymas prieš ilgai nedirbusius asmenis mažina jų galimybes grįžti į darbo rinką", – atkreipė dėmesį UŽT direktoriaus pavaduotoja Giedrė Vitė.

Darbdavių požiūris ar net nusistatymas prieš ilgai nedirbusius asmenis mažina jų galimybes grįžti į darbo rinką.

Pagal išsilavinimą 40,8 proc. ilgalaikių bedarbių neturi formaliai įgytos kvalifikacijos. Kiek daugiau nei penktadalis (22,3 proc.) – įgiję aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą, 36,9 proc. turi profesinį.

Nekvalifikuoto darbo ieško 44 proc. ieško ilgalaikių bedarbių. Daugiausia – pagalbinio darbininko (22 tūkst.), biurų, viešbučių ir kitų įstaigų valytojo (5,1 tūkst.), nekvalifikuoto apdirbimo pramonės darbininko (2,5 tūkst.).

Kvalifikuotais darbininkais nori dirbti 17,6 proc. ilgai nedirbančių asmenų: lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojais – 3,3 tūkst., dažytojais – 1,5 tūkst., variklinių transporto priemonių mechanikais ir taisytojais – 1,1 tūkst. 12,7 proc. pageidautų dirbti paslaugų darbuotojais ir pardavėjais; iš jų – 4,5 tūkst. ieško parduotuvės pardavėjo, 1 tūkst. – apsaugos darbuotojo, 0,9 tūkst. – padavėjo, 0,9 tūkst. – barmeno darbo. 25 proc. pageidautų specialistų darbo. Daugiausia ieškančių administravimo ir vykdomojo sekretoriaus darbo – 2,5 tūkst., reklamos ir rinkodaros specialisto – 2,4 tūkst. (iš jų 1,5 tūkst. ieško pardavimo vadybininko darbo), apskaitos ir buhalterijos tarnautojo – 1 tūkst.

Perspėjimas atsisakantiems

Per keturis šių metų mėnesius į darbo rinką sugrįžo 21,7 tūkst. ilgalaikių bedarbių. Deja, jų šiuo metu vis tiek rekordiškai daug – 100 tūkst. Be to, ne visi ir stengiasi įsidarbinti.

"Atsisakantys priimti darbo pasiūlymus rizikuoja ilgam iškristi iš darbo rinkos. Dėl pandemijos ir dalies darbų apribojimų ilgėjant darbo paieškos laikotarpiui daugiau asmenų tampa ilgalaikiais bedarbiais. Kaip matome iš stebėsenos, didžioji dalis turi žemą kvalifikaciją arba darbo rinkoje nepaklausią profesiją, nepakankamą darbo patirtį, konkrečių žinių trūkumą", – teigė G.Vitė.

Ne vien COVID-19 virusas kaltas dėl nedarbo

Jau praėjusių metų rugpjūtį Lietuvos laisvosios rinkos (LLRI) institutas atliko išsamią šalies darbo rinkos analizę ir konstatavo, kad ir prieš COVID-19 sukeltą krizę ekonomikai sparčiai augant ir atsirandant vis daugiau laisvų darbo vietų, bedarbių skaičius Lietuvoje vis tiek išliko gana didelis. Tai galėjo lemti keletas aplinkybių: a) darbuotojų ir bedarbių persikvalifikavimo ir persiorientavimo priemonės nėra kryptingos ir tinkamai įgyvendinamos; b) žmonės neturi pakankamai motyvacijos įsilieti į darbo rinką.

Antrasis aspektas, pasak LLRI ekspertų, vertas didesnės analizės, nes žmonių motyvaciją ir norą dirbti, o ne gyventi iš socialinių išmokų gerai atspindi nedarbo spąstų rodiklis. Kuo aukštesni nedarbo spąstai, tuo mažiau darbuotojui patrauklu ir naudinga pradėti dirbti už galimą gauti algą.

Žmonių motyvaciją ir norą dirbti, o ne gyventi iš socialinių išmokų gerai atspindi nedarbo spąstų rodiklis.

Esant aukštiems nedarbo spąstams alternatyvieji įsidarbinimo kaštai yra per dideli: žmogui atrodo palankiau tiesiog gyventi iš socialinių išmokų ir nedirbti. Susiduriama su bendresne problema – nedirbantys žmonės įsitraukia į šešėlines veiklas, kad prisidurtų pinigų prie gaunamų išmokų. Atkreipiamas dėmesys į nedarbo spąstus (tai santykinis rodiklis, parodantis, kurią dalį nedirbančiojo gaunamos socialinės išmokos sudaro jo pajamų, kurias jis gautų, jei įsidarbintų). Nedarbo spąstai skaičiuojami naudojant tris dydžius: galimus asmeniui gauti neto ir bruto atlyginimus bei nedarbo išmoką. Pavyzdžiui, jei vienišas asmuo galėtų įsidarbinti už minimalų atlyginimą, norint apskaičiuoti nedarbo spąstus, su kuriais žmogus susiduria pirmus tris nedarbo mėnesius, į formulę reikėtų įrašyti tris 2020-ųjų skaičius: bruto atlyginimą (607 eurus), neto atlyginimą (maždaug 437 eurus) ir nedarbo išmoką pirmus tris mėnesius (apie 357 eurus), tokiu atveju žmogus susidurtų su 86,8 proc. nedarbo spąstais. Kuo aukštesnis procentas, tuo labiau darbuotojui neapsimoka dirbti, nes nedarbo ir kitos socialinės išmokos sudaro didesnę dalį galimų uždirbti darbuotojo pajamų.

Nors nedarbo spąstai mažiausiai uždirbantiems 2020-asiais iki COVID-19 sukeltos krizės ir sumažėjo, tačiau taip nežymiai, kad paskatos žmonėms įsidarbinti liko mažos. Palyginti 2019 m. nedarbo spąstai Lietuvoje sudarė 87,8 proc., o Eurozonos vidurkis buvo 74,5 proc. Bendra nedarbo spąstų tendencija Lietuvoje yra blogėjanti, per metus jie padidėjo procentu.

LLRI jau prieš devynetą mėnesių atkreipė dėmesį, kad ir ilgalaikių bedarbių, ir laisvų darbo vietų nemažėja. O prognozės pesimistinės: ilgą laiką nedirbančių asmenų skaičius ateityje tik didės. Tai tampa keliaguba grėsme – ilgalaikių bedarbių išlaikymas yra ne tik našta dirbantiesiems, tačiau ir pačiam nedirbančiam žmogui yra didelė nelaimė: prarandamos kompetencijos, įgūdžiai, socialiniai ryšiai, po ilgo laiko būna sunku grįžti į darbo rinką. Darbą praradę asmenys dažnai susiduria su psichologiniais sunkumais, negali realizuoti savo sugebėjimų ir stokoja socialinių ryšių. Tyrimai, pasak ekonomikos ekspertų, atskleidžia, kad dažniausiai psichologinių problemų patirianti grupė yra būtent bedarbiai.

2019 m., Eurostato duomenimis, Lietuvoje nedarbo spąstai siekė 87,8 proc., kai euro zonos vidurkis tebuvo 74,5 proc. Anot LLRI ekspertų, toks aukštas rodiklis rodo, kad nedarbo išmokos Lietuvoje sudaro maždaug 13 proc. daugiau bedarbio galimo atlyginimo, o tai leidžia daryti išvadą, kad pas mus bedarbio motyvacija dirbti buvo daugiau nei dešimtadaliu mažesnė nei vidutinio europiečio.