Darboholizmas – toleruojama liga

Darboholizmas atsiranda tada, kai visas gyvenimas suvedamas į darbą, kai darbas tampa vieninteliu gyvenimo būdu ir forma, sako Z. Vasiliauskaitė. Pasak jos, tai tokia pati liga, kaip alkoholizmas, narkomanija ar priklausomybė nuo lošimų: „Tačiau ši liga subtilesnė ir sudėtingesnė. Mūsų visuomenėje tai yra ne sveikintinas, bet tikrai toleruojamas reiškinys. Pavyzdžiui, vakarėlyje retai išgirsime žmogų, sakantį, kad jis alkoholikas. Bet galima išgirsti sakant „esu darboholikas“.

Anot Z. Vasiliauskaitės, darboholizmas yra nevienareikšmis, turi daug atspalvių. „Kita vertus, darbas yra mūsų pragyvenimo šaltinis. Taip jau gyvenime suskirstyta, kad miegame aštuonias valandas, aštuonios valandos paskirtos darbui, aštuonios – saviems poreikiams. Visame civilizuotame pasaulyje darbas užima trečdalį žmogaus gyvenimo laiko“, – tikina pašnekovė.

Jos nuomone, žvelgiant į darbą iš tokios pusės, atrodo, kad viskas gerai: „Darbas juk tenkina daug mūsų poreikių, ne tik užtikrina pragyvenimo šaltinį. Darbe žmogus realizuoja save, patenkina susietumo su kitais poreikį, jaučiasi reikalingas visuomenei, užima tam tikrą socialinį statusą. Yra daug gerų dalykų.“

Paklausta, kada peržengiamos ribos, Z. Vasiliauskaitė tvirtina, kad tai pasitikrinti galima žvelgiant į rezultatą. „Darbe žmogus turi tikslą gauti rezultatą – kažką pasiekti, uždirbti pinigų, įgyti pripažinimą ir pan. Darboholizmas atsiranda tada, kai pats darbas yra tikslas, kai, būdamas darbe, žmogus orientuojasi ne į rezultatą, o į patį procesą“, – aiškina pašnekovė.

Kaip tikina Z. Vasiliauskaitė, darboholikui būdinga nuolat mąstyti, ką dar galima nuveikti darbe: „Su ta mintimi gulamasi ir keliamasi. Taip pat, nesant darbe, gyvenimas yra bespalvis, beskonis, niekas neįdomu. Darboholiko gyvenimo „vinis“ yra darbas, o atostogos – bausmė, savaitgaliai – baisus išbandymas.“

Darbdaviai keičiasi, bet lėtai

Darbo rinkos ekspertė ir organizacijų psichologė Aušra Galvanauskė, paklausta, ko šiandien ieško darbdaviai, teigia, kad jie atsigręžia į efektyvumą. „Visi darbdaviai visuomet nori, kad darbuotojas dirbtų iki galimybių ribos ir ją peržengtų. Bet šiandien kompanijos atsigręžia į proceso efektyvinimą. Tad ir darbuotojo laikas, praleistas darbe, turi būti kuo efektyvesnis“, – sako ji.

Darbdaviai, A. Galvanauskės manymu, keičiasi, tik ne taip greitai: „Kyla klausimas, kaip suderinti gyvenimą ir darbą. Tai tam, kad darbas būtų kuo efektyvesnis ir orientuotas į komandinį. Pasiekti rezultatą dirbant komandoje – daug lengviau.“

Pasak pašnekovės, Lietuvos darbo rinka įtempta, bet tai priklauso nuo specializacijos. „Rinkos judėjimas labai skirtingas. Daugiausia įtampos matoma informacinių technologijų rinkoje, ten didžiausias spaudimas ir darbuotojų poreikis. Nėra daug darbuotojų, kurie atitiktų tam tikrą specializaciją ir galėtų puikiai atlikti darbą. Manau, kad po penkerių metų tokia situacija bus ir kitose srityse – finansų, pardavimų“, – tikina A. Galvanauskė.