Apie turizmą ištikusias problemas ir kelerių metų perspektyvą kalbamės su ilgamete turizmo verslininke, Kazimiero Simonavičiaus universiteto vyresniąja mokslo darbuotoja doc. dr. Rasa Levickaite.

– Žinome, kad turizmas yra viena labiausiai nuo COVID-19 pandemijos nukentėjusių industrijų. Gal galite trumpai apžvelgti esmines problemas?

– Mano nuomone, turizmo industrijos sąstingį dėl pandemijos iš esmės lemia trys kritiniai veiksniai – veiklos modelių griūtis, pasaulinio masto neapibrėžtis ir komunikacijos praradimas. Tačiau reikia nepamiršti, kad krizės yra istorinės galimybės, kurios turizmą, tikiu, pakreips išskirtinai inovacijų kryptimi.

– Gal galėtumėte išsamiau įvertinti šiuos veiksnius?

– Pirma, turizmo subjektai pirmą kartą istorijoje susidūrė su neprognozuojamo masto veiklos modelių griūtimi. Egzistavę verslo modeliai, konsuoliduotų paslaugų veikla, tiekimo grandinės, dešimtmečius susiklostę partnerystės tinklai, ištobulėjusios fizinio klientų aptarnavimo formos ir e.pardavimo platformos buvo sukurtos vienpusiam turizmo paslaugos teikimo judėjimui. Dėl pandemijos šis judėjimas tapo atvirkštinis, todėl iki pandemijos buvę efektyvūs verslo modeliai dužo į šipulius. Iš esmės turizmas istoriškai yra avansų verslas, todėl akimirksiu susiformavo pasaulinė skolos grandinė, kurios struktūrą staigiai perprasti tiek nukentėjusiems vartotojams, tiek sprendimų ieškančioms vyriausybėms tapo sunkiai įveikiamu uždaviniu.

Antra, turizmo subjektai dėl karantino ir ekstremalios situacijos negali užsitikrinti pajamų ir kovoja su pasaulinio masto neapibrėžtimi. Šalys laikėsi skirtingų karantino ribojimų, taiko ne vienodus sergamumo rodiklius, judėjimo tarp šalių ir saviizoliacijos politiką. Taisyklės keičiasi per dažnai, kad būtų įmanoma planuoti bent mėnesį į priekį. Organizacijos skatina darbuotojus reikalus spręsti nuotoliniu būdu, o keliauti – išimtiniais atvejais. Vietinis poilsinis turizmas muša neregėtus rekordus, tačiau ne visų šalių infrastruktūra ir vartotojų lūkesčiai sutampa. Dėl to Pasaulio turizmo organizacija skelbia, kad 2020 m. tarptautinis turizmas iki metų pabaigos bus kritęs 78 proc.

Krizės yra istorinės galimybės, kurios turizmą, tikiu, pakreips išskirtinai inovacijų kryptimi.

Trečia, turizmo industrija visada buvo grindžiama komunikacijos svarba. Įprotis komunikuoti sulig pandemija per kelias savaites tiesiog pradingo. Vidinė organizacijų komunikacija tapo šalta arba iš viso nevyko, tai galima pateisinti vadovybių stresu ir prioritetų nukreipimu į degančias veiklas. Partnerių komunikacija tiek prislopo, kad vieni verslai net nesiteikė pranešti kitiems verslams, ilgamečiams partneriams, jog pusmečiui pristabdo įmonės veiklą. Ir pagaliau kai kurių valstybių lygiu, kai per vieną naktį turizmas tapo demonizuota industrija, kuri neva ne tik kad paskatino pandemijos plitimą, bet ir pasisavino vartotojų pinigus.

– Taigi, kokia prognozė turizmo industrijai?

– Mokslininkai ir verslininkai sutaria, kad turizmas nebebus toks, koks buvo. Tačiau ateities modeliavimui pasitelkia kraštutinai skirtingas prognozes: vieni teigia, kad keliavimas bus retas, lėtas, gilus ir, be abejo, brangesnis, kiti mano, kad kelerių metų pauzė, kai būsime iki skausmo prisikeliavę valstybių viduje, keliautojams suteiks nenumaldomą norą pamatyti kuo daugiau, taigi turizmo intensyvumas, patirčių ir pramogų poreikis gerokai pralenks buvusį priešpandeminį laikotarpį.

– Kaip įsivaizduojate turizmo ateitį?

– Šiandien sunku pateikti vieną teisingą atsakymą, kaip bus ar kaip būtų geriausia. Dar anksti kalbėti, bet reikia sistemingai ruoštis, kurti visiškai naujus scenarijus. Turizmo renesansas nenumaldomai artėja, o po kelerių metų reikės naujų veiklos modelių, kompetencijų, komunikacijos formų, todėl slides reikėtų tepti vasarą ir aktualiai pasirengti artimai ir labai įdomiai turizmo industrijos ateičiai.