Pasaulio ekonomikoje nemaža veiksnių, kurie gali lemti užsitęsusį ekonomikos augimo sąstingį. Kapitalizmo ir liberalios demokratijos išlikimui nuolatinis ekonomikos augimas yra būtinas, o gerovė be jo būtų įmanoma tik asketiškose visuomenėse, sako sociologas Zenonas Norkus. Tuo metu ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad gerovę lemia ne tik augimas, bet ir tolygesnis išteklių paskirstymas, kuris leistų patogiai gyventi net ir esant nedideliam – iki 2 proc. – augimui.

Nepaisant kiekybinio skatinimo programos, kol kas „neužsikuria“ euro zonos ekonomika, Japonija iš stagnacijos kapstosi jau 20 metų, Kinijos ekonomika dėl persiorientavimo į vidaus rinką ėmė lėtėti. JAV kol kas atrodo neblogai, bet neaišku, kas nutiks, kai FED, praėjus kuriam laikui po kiekybinio skatinimo programos pabaigos, padidins bazines palūkanų normas.

Taigi pagrindo įtarti gresiančią užsitęsusią stagnaciją, pasak ekonomistų, esama. Tačiau ar be ekonomikos augimo apskritai įmanoma gerovė? Ir ar įmanomas nuolatinis augimas?

Ateina žiema?

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) Sociologijos katedros profesorius Z. Norkus pažymi, kad iki kapitalizmo įsigalėjimo bendrojo vidaus produkto (BVP) apimties augimo tempas nepranokdavo gyventojų skaičiaus augimo tempo, taigi BVP vienam gyventojui būdavo daugmaž pastovus.

„Šiuolaikinėse išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse gyventojų skaičius auga tik imigracijos dėka, o bene vienintelis ekonomikos augimo šaltinis yra technologinis naujų mokslo atradimų pritaikymas. Kol mokslo ir technologijos pažanga nesustos, nenustos augęs ir BVP vienam gyventojui.

Tačiau daugelis tyrėjų mano, kad mokslo pažangos rezultatų technologinis pritaikymas vyksta netolygiai – vadinamosiomis Kondratjevo bangomis, kurių smukimo fazėje ekonomikos augimas sulėtėja, bet nesustoja. Galima spėlioti, ar neprasideda eilinė (šeštoji) Kondratjevo žiema“, – teigia Z. Norkus.

Galimai prasidedančią ekonomikos augimo žiemą, pasak pašnekovo, galima lyginti su 1873-1895, 1920-1945, 1971-1990 metų laikotarpiais pasaulio ūkio istorijoje, kuriems buvo būdingos gilesnes ir ilgiau užtrunkančios ekonominės krizės. Tačiau tai, anot profesoriaus, nereiškia galutinės ekonomikos augimo pabaigos.

Savo ruožtu Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto (VU EF) Teorinės ekonomikos katedros vedėjas R. Lazutka atkreipia dėmesį į tai, kad Thomo Piketty knygoje „Kapitalas XXI amžiuje“ pateikiamais ilgalaikiais duomenimis, ekonomikos augimas ilgus žmonijos laikotarpius buvo apie vieną procentą per metus.

„Tai atrodo labai neįtikėtina, nes Kinijoje augimas siekdavo 10 proc., jei Lietuvos ekonomika auga 1,5 proc., jau labai liūdime. Šiandieną ekonomikos augimą lemianti technologinė pažanga spartėja labai dideliais tempais, bet tą augimą riboja vienas trukdys – nelygybė. Kai kurie pasaulinio garso ekonomistai perspėja, kad tai yra stagnacijos priežastis“, – sako R. Lazutka, vadindamas netolygų pajamų pasiskirstymą ekonomikos augimo sąstingio priežastimi.

Pasak R. Lazutkos, net jei ir sukuriamos naujos technologijos, prekių gaminama daugiau, tačiau plačių gyventojų masių atlyginimai neauga, prekės neturi paklausos. Jei pajamos būtų paskirstomos tolygiau, paklausa labiau atitiktų pasiūlą, o tai užtikrintų geresnį ekonomikos augimą.

Sąstingio nepajustų tik asketai?

Paklaustas, ar be nuolatinio bent 2 proc. augimo yra įmanoma gerovė, R. Lazutka sako, kad turime pakankamai išteklių gan patogiai gyventi, nors lūkesčius tektų sumažinti.

„Aišku, norėtume, kad ekonomika nuolat sparčiai augtų, gerovei nebūtų galo.  Žmogus turi fantaziją ir visada nori daugiau ir daugiau, tačiau lėtesnis augimas nėra tragedija. Vakarų Europoje jau daug metų spartesnio nei 2 proc. augimo nėra, ir nieko baisaus. Žmonių poreikiai iš esmės yra patenkinti, skurdo nėra, o jei jis yra, tai dėl to, kad nesugebama žmonių įtraukti į visuomenę, pažadinti juose norą prasmingai gyventi.

Labai svarbus klausimas yra turimų išteklių panaudojimas. Pavyzdžiui, Kinijos BVP dalis vienam gyventojui yra beveik dvigubai mažesnė nei Lietuvoje, nors iki šiol šalis demonstravo įspūdingus augimo rezultatus. Ten egzistuoja didžiulė nelygybė“, – ekonominio augimo vaisių paskirstymo svarbą gerovei užtikrinti pabrėžia R. Lazutka.

Savo ruožtu Z. Norkus pažymi, kad mūsų visuomenė yra pernelyg vartotojiška, kad nesunkiai prisitaikytų prie lėtesnio ekonomikos augimo arba jos stagnacijos.

„Teoriškai galima įsivaizduoti visuomenę, kurios dauguma yra asketai ar žalieji, tačiau tai būtų visai kitokia visuomenė, nei ta, kurioje gyvename. Šiuolaikinis kapitalizmas neįmanomas be masinio vartojimo ir ugdo žmones-vartotojus.

Ilgam įstrigęs ekonomikos augimas tokioje visuomenėje sukeltų socialines problemas ir politinius konfliktus, kuriuos vargu ar pavyktų suvaldyti liberalios demokratijos rėmuose. Taigi kapitalizmo ir liberalios demokratijos išlikimui nuolatinis ekonomikos augimas yra būtinas. Gerovė be augimo būtų įmanoma, tik jeigu kažkokiu stebuklingu būdu žmonės pradėtų jaustis geriau gyveną, vartojimui nedidėjant ar net mažėjant“, – kalba Z. Norkus.