J. Neliupšienė įvertino A. Armonaitės žodžius, kuriais santykius su Kinija ši pavadino „krizele“.

„Kai autoritarinė valstybė yra neprognozuojama, tai suprognozuoti neprognozuojamą yra misija jeigu ir įmanoma, tai labai sudėtinga. Kad verslas yra paveiktas, tikriausiai niekas neneigia. Manau, kad ministrės sakinys yra apie tai, kad kiekvienoje krizėje mes visada galime rasti ir galimybę. Tą galimybę šiandien aptarinėjome su Taivano nacionalinės plėtros ministru, kuris lankėsi ir Lietuvoje spalio pabaigoje kartu su verslo delegacija. Jis pranešė, kad jie pasiruošę investuoti Lietuvoje ir atidaryti paskolų fondą, kuris sieks 1 mlrd. dolerių. Taip pat praėjusią savaitę buvo informuota, kad Centrinės Rytų Europos šalims bus skirtas Investicinis fondas, kuris turės galimybę daryti plyno lauko investicijas. Tas didelis paketas ir galimybės yra. Su Taivanu mes kalbame apie labai aukštos pridėtinės vertės prekes“, – kalbėjo J. Neliupšienė

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Manau, kad ministrės sakinys yra apie tai, kad kiekvienoje krizėje mes visada galime rasti ir galimybę.

„Kai kalbame apie krizę – taip, poveikis yra. Poveikis yra didelis, jis ne tik tiesioginis, bet ir netiesioginis. Suprantame, kad tie komponentai, kurie gaminami Lietuvoje ir kartais atsiduria kitos šalies galutiniame produkte, taip pat yra veikiami. Iš to mes galime sakyti, kad tas poveikis tikrai yra gerokai platesnis. Iš tikrųjų, poveikis yra ir Europos Sąjungos vidaus rinkai“, – pripažino ekonomikos ir inovacijų viceministrė.

J. Neliupšienė sakė, kad Lietuva turi ketinimų pastatyti lustų puslaidininkių gamyklą.

„Mes norime sukurti ekosistemą. Dabar pasaulyje ir globalioje rinkoje yra didžiulis trūkumas pačių lustų. Tas užsitikrinimas, kad Taivanas tieks Lietuvai pakankamai lustų, kad mūsų pramonė veiktų sklandžiai, tai jau yra didžiulis pasiekimas. Yra trys elementai, apie ką mes kalbame, jei norime sukurti lustų gamybos ekosistemą: pirma, turime užsitikrinti pačių lustų tiekimą, kad pramonė veiktų, nes pramonė kuria technologijas, kurios po to yra naudojamos kaip tiekimo grandinė gamyklai; tada mes turime lustų dizaino laboratoriją – į tą Lietuva yra pasiruošusi investuoti, o taivaniečiai yra pasiruošę mums padėti investuoti į žmones. Labai tikiuosi, kad pavasarį galės išvažiuoti pirmieji žmonės, kurie išsivystys to lustų dizaino gebėjimus. Trečias elementas yra jau gamyklos tiekimas. Jeigu tik būtų Taivano pusėje priimtas sprendimas statyti gal ne visą gamyklą, gal kažkokį jos modulį, manau, kad Lietuva būtų pasiruošus investuoti tiek, kiek reikia“, – teigė ji.

Aš neturiu rožinių svajonių – matau keletą žingsnių, kuriuos mes turime padaryti, kuriuos turime padaryti kartu su Taivanu.

Vis dėlto viceministrė negalėjo įvardyti tikslių skaičių, kiek Lietuva galėtų investuoti.

„Bet kokios gamyklos statyba yra verslo projektas ir aš tikrai dirbdama ministerijoje negaliu pasakyti ir neleisiu sau improvizuoti, apie kokias investicijas kalbama. Pirmiausia išsiryškinkime, ar mes tikrai turime pakankamai lustų, ar mes turime galimybę užsitikrinti lustų dizainą, žmogiškąjį potencialą, ir tada žiūrėkime, ar galime susitarti su kuria nors iš Taivano gamyklų dėl dalies gamybos ar visos gamybos čia, Lietuvoje“, – komentavo pašnekovė.

„Tai nėra kažkoks sprendimas, kurį reikėtų dabar pergalvoti ir permąstyti. Tai yra verslo projektas. Valstybė pati nestatys, valstybė gali paremti verslą arba turėti finansinius instrumentus, kuriais verslas gali pasinaudoti. Taip pat turime ir galimybę naudotis Europos Sąjungos finansavimu. Esmė yra ta, kad tai yra labai aukštos pridėtinės vertės technologija. Tam, kad ji atsirastų, reikia sutarimo, kad Taivano įmonės, kurios tuo užsiima, norėtų ir matytų Lietuvą kaip galimybę čia investuoti ne tik į pačią gamyklą, bet dar ir prieš tai į lustų dizaino laboratoriją arba vystyti pajėgumus. Aš neturiu rožinių svajonių – matau keletą žingsnių, kuriuos mes turime padaryti, kuriuos turime padaryti kartu su Taivanu ir turime turėti labai aiškų verslo planą. Tą verslo planą daro ne valstybė“, – aiškino J. Neliupšienė.