Quantcast

Grybų ūkį įkūrusi šeima nebijo „pjauti grybo“

Jei 35-erių Aurelija Varnė keliauja į svečią šalį, niekada nepamiršta pasidomėti grybais, paragauti naujų patiekalų su jais. Nuo to laiko, kai drauge su broliu Audriumi Bražėnu įkūrė šeimos ūkį linksmu pavadinimu „Pjaunu grybą“, grybai moterį lydi visur – tiek namuose, tiek kelionėse.

Tarsi pasakos princesė

Neseniai iš Italijos grįžusi Aurelija nesiryžta teigti, kad italai – labai dideli grybų mėgėjai. Tačiau vietos parduotuvėse A. Varnė pastebėjo, kad daugelyje iš jų parduodami džiovinti baravykai.

„Keista, nes kavinių valgiaraščiuose džiovintų baravykų nė su žiburiu nerasi – nei ant picų, nei ant itališkų makaronų“, – juokiasi pašnekovė, šeimos grybų ūkyje baravykų taip pat neauginanti – tik gurmaniškus ir sveikatai naudingų savybių turinčius grybus.

Iki pasinerdama į grybų ūkio reikalus, Aurelija daug metų dirbo laisvai samdoma tekstų rašytoja. Paklausta, ar vaikystėje, kuri prabėgo Molėtų rajone, skaitė Justino Marcinkevičiaus poemą „Grybų karas“, Aurelija linksmai šūkteli: „O kaipgi!“ Dabar ją skaito ir savo vaikams – ketverių Arijui ir šešerių Domantui.

Ar turėdama tokį grybų ūkį nesijaučia kaip tikra grybų karalienė – Baravyko Pulkaunyko žmona? „Mano vyras Tomas Varnas taip pat įtrauktas į šį šeimyninį grybų reikalą, tačiau karaliene kol kas nesijaučiu – gal labiau princese“, – juokiasi A. Varnė.

Fermą įkūrė gimtinėje

Aurelijos ir dviejų jos brolių vaikystė prabėgo Molėtuose, o vasaras šeima leisdavo senoje močiutės sodyboje Molėtų rajone. Mama visą gyvenimą prekiavo daigais ir daržovėmis.

„Grybais? Ne... Juos, daugiausia voveraites, rinkdavome mes ir priduodavome, kai norėdavome užsidirbti pinigų“, – po vaikystės prisiminimus nardo Aurelija.

Grybauti vasaromis eidavo beveik kiekvieną rytą. Mama juokais net priekaištaudavo: „Kiek čia galite namo tų grybų tempti?!“ Rasdavo ežeringame ir miškingame Molėtų krašte visko: ir lepšių, ir baravykų, ir raudonikių, kazlėkų, voveraičių. Puikiai žinojo grybingas vietas. Kol buvo mažesni, lydėdavo mama, o paskui ir patys po miškus klajodavo pasiklysti nebijodami.

Šiuo metu Aurelijos šeima gyvena netoli Vilniaus, tad keletą kartų per savaitę ji važiuoja į gimtąsias vaikystės vietas – į prieš trejetą metų ten įkurtą grybų fermą.

Nebijome iš savęs pasijuokti. Juk niekas nieko nesukūrė nedarydamas klaidų. Pakeliui į sėkmę visi yra „pripjovę grybo.

„Pirmojo karantino metu mano brolis Audrius turėjo nemažai laisvo laiko ir sugalvojo, kaip išnaudoti Molėtų rajone turimą seną sodybvietę, kur mama daugiau kaip 30 metų augino daržoves. Jis pabandė auginti kreivabudes ant šiaudų“, – pasakoja Aurelija, iš pradžių netikėjusi, kad iš brolio fantazijų kas nors gero išeis.

Kai pamatė įstabaus grožio rožines kreivabudes, o dar kai jų paragavo – grybų idėja ją užvaldė. Galvoje ėmė suktis mintis, kad reikėtų pamėginti auginti ir kitokių grybų.

Susiradusi knygą „Fantastic Fungi“ ir perskaičiusi ją vienu ypu, pasiūlė kurti rimtą grybų ūkį, kuris iš smagaus hobio galėtų virsti pajamų duodančiu verslu.

Svečias: pasimėgauti retų grybų skoniu į Molėtų rajoną atskubėjo ir garsus virtuvės šefas Gian Luca Demarco. A. Varnės asmeninio archyvo nuotr.

Fiziškai sunkus darbas

Kad Molėtų ūkyje pasirodytų pirmasis grybų derlius – reikėjo daug pastangų, o pirmiausiai – medienos ir grybienos.

„Grybienos užsisakėme iš olandų, o rąstelių gavome iš molėtiškių, užsiimančių mediena. Šis darbas buvo be galo sunkus fiziškai, ilgai truko, nes pirma reikėjo išgręžti skylutes medyje, apie 30–80 skylių, priklausomai nuo storio, tuomet į jas įskiepyti grybieną ir galiausiai užpilti ją karštu vašku“, – darbų eigą dėstė pašnekovė. Pirmojo derliaus reikėjo laukti daugiau nei metus.

Kad grybai augtų, reikėjo prižiūrėti rąstelius – neleisti jiems išdžiūti, laikyti nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo apsaugotoje vietoje. Tam puikiai tiko pušynas. Norėdama paskatinti grybų augimą, rąstelius šeima merkė į kuo šaltesnį vandenį 24 valandoms. Paskui traukė ir gražiai išdėlioję laukė derliaus.

Informacijos apie medicininių grybų auginimą sesuo su broliu ieškojo knygose ir internete: juk nė vienas iki tol neturėjo tokios patirties.

„Iš pradžių neturėjome ir tinkamos įrangos. Pirmuosius 200 rąstelių įskiepijome pirštais ir paprastais mediniais pagaliukais. Kitiems paaukojome virš 300 eurų už, kaip mums pasirodė, labai paprastą 1967 m. japonų ūkininko Morimasos Okudos sukurtą rankinį šitakių grybienos įskiepijimo įrankį. Vėliau Audrius, išstudijavęs jo veikimo principą, sukūrė panašų, tik gerokai pigesnį“, – brolio meistryste džiaugėsi sesuo.

Planuoja gaminti papildus

Darbas pasirodė fiziškai sunkus. „Kol paruošėme visus ūkyje esančius rąstus, sugaišome maždaug mėnesį. Dirbdavome iki išnaktų, kartais net automobilių žibintus įsijungdavome, kad matytume, ką darome“, – pirmuosius bandymus prisimena pašnekovė ir džiaugiasi jauniausio brolio Vaido pagalba.

Šį rudenį bus treji metai, kaip Varnai ir Bražėnai Lietuvoje įkūrė pirmąją medicininių grybų imperiją. Dalį grybų jie augina ant rąstų. Šis derlius, anot Aurelijos, yra ribotas ir renkamas keturis– šešis kartus per metus, šiltuoju periodu. Kiti grybai auginami grybų fermoje, kur sukurtos tam tikros jiems reikalingos sąlygos, užtikrintas specialus mikroklimatas.

Šiuo metu šeimyniniame grybų ūkyje auga trys grybų rūšys. Karališkosios kreivabudės žavi skoniu, šitakiai ir Liūto karčiai – vadinamieji medicininiai grybai – garsūs dėl savo gydomųjų savybių. „Ilgalaikis mūsų tikslas – gaminti papildus iš pačių užaugintų medicininių grybų“, – išduoda ateities planus pašnekovė.

Puikus mėsos pakaitalas

Aurelija prisipažįsta, kad grybus jų šeima valgo vos ne kiekvieną dieną. Rytą pradeda nuo sumuštinio ar kiaušinienės su grybais, vasarą pietums juos kepa ant grilio, verda sriubas, troškinius. Šiek tiek sudėtingiau patiekalus gaminti iš Liūto karčių. Jų skonis labiau primena ne grybus, o vištieną ar jūrų gėrybes. Vegetarams, veganams tai puikus mėsos pakaitalas.

Jei kas nors sugalvotų atvykti į grybų ūkį Molėtų rajone? Ką ten rastų? „Į svečius kol kas nekviečiame, nes edukaciniais renginiais neužsiimame. Mūsų grybų ferma – vienkiemis. Su vyru ten važiuojame tik tada, kai reikia“, – aiškina Aurelija.

Paprašyta atskleisti gardžiausią savo šeimos grybų patiekalo receptą, A. Varnė šypsosi: „Nuskambės nuobodžiai, bet mums skaniausi yra šitakiai, pakepti ant lydyto sviesto, šiek tiek padruskinti, papipirinti, pagardinti česnakais ir grietinėle.“

Jos berniukai labiausiai mėgsta apkeptus tešloje grybus. „Įdomu, kad miško grybų vaikams išvis neįsiūlysi, bet mūsų fermoje auginamus grybus jie valgo,“, – pasakoja mama.

Darbas: išgręžti skylutes medyje, įskiepyti į jas grybieną, užpilti karštu vašku – toks sudėtingas medicininių grybų auginimo procesas neišgąsdino grybų fermos kūrėjų. A. Varnės asmeninio archyvo nuotr.

Darna su gamta

Grybai, anot Aurelijos, auginami darnoje su gamta. Jie gauna visko – nuo ekologiško substrato iki natūralaus gręžinio vandens. Šeima jiems auginti nenaudoja jokių trąšų, nei kokių kitų dirbtinių medžiagų. Nebenaudojamas substratas atiduodamas ūkininkams ir tampa trąša. Ateityje šeima planuoja substratą paversti biokuru.

Ar taip tvariai juos gyventi išmokė mama? „Nežinau. Sunku pasakyti. Galbūt apskritai mūsų vaikystės laikais visko buvo gerokai mažiau – mažiau vartojama, mažiau perkama: juk iš esmės viską patys užsiaugindavome. Trąšos tik natūralios – mėšlas. Bulves jomis tręšdavome. Tiesiog buvom priversti šitaip gyventi. Apie sąmoningumą, tvarumą tais laikais kalbų nebuvo: viskas taip natūraliai išeidavo“, – mąsto Aurelija.

Pirmasis šeimos grybynas įsikūręs ekologiškoje vietoje, toli nuo miesto šurmulio, vienkiemyje, miškų apsuptyje. Antrasis šiuo metu įrengiamas netoli Vilniaus. Bus kur kas modernesnis, su laboratorija, gamybos patalpomis. Čia šeima žada gaminti pačius skaniausius ir netikėčiausius produktus iš jų pačių auginamų grybų. Sako, jau dabar gali pavaišinti svečius gurmaniško skonio šokoladu ar riešutų kremu su įvairiais grybais.

Įdomių faktų rinkėja

Šmaikštų pavadinimą grybų ūkiui sugalvojo Aurelija. „Daug kas bandė mane nuo jo atkalbėti. Sakė, nerimtas. Bet mums ir nereikia rimto: nebijome iš savęs pasijuokti. Juk niekas nieko nesukūrė nedarydamas klaidų. Pakeliui į sėkmę visi yra pripjovę grybo“, – juokiasi Aurelija.

Darbas su grybais pašnekovei mielas, nors pasitaiko ir stresinių akimirkų. Štai prieš Kalėdas žmonėms pažadėjo grybų, o jie ėmė ir laiku neužaugo. Pritrūko kelių dienų. „Ką darėme? Stengėmės keisti požiūrį į situaciją“, – aiškina A. Varnė.

Vienas iš jos laisvalaikio pomėgių – ieškoti įdomių faktų apie grybus ir kelti juos į feisbuką „Pjaunu grybą“. Moteriai smagu dalytis viskuo, kas tik susiję su grybais. Štai neseniai rado intriguojančių faktų apie dar vieną medicininį grybą – kordicepsą. Jam augti šeimos ūkyje šiuo metu dar nėra galimybių.

„Gal ateityje – kai turėsime daugiau patalpų“, – jau kuria naujus planus Aurelija ir pasakoja, kad kordicepsai auga Himalajų kalnuose – Nepale, Tibeto plynaukštėje.

Šiuo metu jos interesų taikiklyje – susirasti ir perskaityti kuo daugiau knygų apie grybus, jų gydomąsias savybes. Medike būti ji niekada nesvajojo, bet dabar mielai studijuotų ekologiją. Knygos moterį supažindina su įvairiais mokslininkų tyrimais, įdomiais faktais apie grybus.

„Juk reikia ir žmonėms kažką įdomaus papasakoti. Tuomet norisi remtis faktais – tuo, kas šioje srityje jau atlikta, padaryta“, – sako ji.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tadas

Tadas portretas
Šaunuoliai. Pagarba.

Ech

Ech portretas
Tai va kur grybovska prapuole. Ja i grybu tvarta pasodyno ir nupjove.

ei

ei portretas
Saumuole. Ir sveikatai naudinga, ir verslas tuo paciu
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių