Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius teigia, kad apie skalūnų dujų išgavimo keliamą pavojų trimituoja tik tie, kurie neišmano proceso.

– Kada gali būti išduotas leidimas išgauti skalūnų dujas Lietuvoje?

– Kol kas konkursas dar nėra pasibaigęs, o jei bus nuspręsta, kad gautas pasiūlymas yra tinkamas, jis bus perduotas Vyriausybei. Tik ji gali priimti galutinį sprendimą, tik tada atsiras prielaidos sudaryti sutartį.

– Aistros kyla todėl, kad sutartis su JAV kompanija „Chevron“ gali būti pasirašyta ne tik Lietuvos gelmių žvalgybai, bet ir išteklių gavybai. Kodėl automatiškai suteikiamas leidimas ne tik tyrinėti, bet ir išgauti dujas?

– Kur jūs matėte, kad kas nors vyktų automatiškai? Yra krūva teisės aktų į kuriuos reikės atsižvelgti: yra Žemės gelmių įstatymas, yra Vyriausybės nutarimai. Gavyba nenumatoma nei šiemet, nei po metų, nei po dvejų.

– Bet jeigu sutartis bus pasirašyta, ji JAV kompanijai leis ir užsiimti ir gavyba?

– Jei ji bus pasirašyta, veiks Žemės gelmių įstatymas, kuris sako, kad ištekliai gali būti naudojami juos tinkamai ištyrus, aprobavus, įvertinus ekspertams, įvertinus poveikį aplinkai ir t. t. Nė vienas iš šių veiksmų nėra atliktas. Mes norime atlikti pirmą veiksmą – pažiūrėti, ką turime. Bet čia jau susiduriame su pasipriešinimu. Atrodo, kad Lietuvoje niekada nebuvo nei chemijos, nei pramonės, o chemija atsiras tik pradėjus skalūnų dujų gavybą. Kai sakoma, kad bus užteršti vandenys, bus sugadinta melioracijos sistema, tai galima pagalvoti, kad Lietuvoje po laukus visi basi vaikšto ir jokie traktoriai nevažinėja.

– Bet tikimybė, kad išgaunant dujas bus užterštas vanduo yra reali?

– Ji yra nereali. Jeigu pažiūrėsite Europos komisijos Aplinkos generalinio direktorato pernai duotą ataskaitą apie galimus pavojus, pamatysite, kad jei tarp gėrimui naudojamo požeminio vandens ir skalūnų sluoksnio yra ne mažesnis kaip 600 m atstumas, tai grėsmė užteršti vandenis yra labai maža. Pas mus tas gylių skirtumas yra 1 200–1 500 m. Be to, mes 23 metus išgauname lietuvišką naftą. Į paviršių pro visus vandeningus sluoksnius, vamzdžiu metų metais keliauja sūrymas, kuris yra tiek pat pavojingas, kaip ir visos tos cheminės medžiagos, kurios gali būti naudojamos išgaunant skalūnų dujas. Tas sūrymas sėkmingai utilizuojamas. Pernai per metus jo į paviršių pakelta per milijoną tonų. Milijono tonų skysčio skalūnų dujoms išgauti mums gali prireikti tik 2030–2040 m. Drįstu teigti, kad iki to laiko jokių cheminių priedų tame mišinyje nebebus.

Vyksta bandomieji projektai, kuriuose vietoj chemikalų naudojamas anglies dioksidas. Tokiu būdu nušaunami du zuikiai: palaidojamas anglies dioksidas ir suskaldoma uoliena. Technologijos tobulėja, todėl gąsdintis, kad čia mus kas nors susprogdins, yra mažaraštiškumas.

– Tai kodėl Europoje pristabdyta skalūnų dujų žvalgyba?

– Kur? Pasakykite šalį.

– Vokietija, Prancūzija.

– Vokietijoje nesustabdyta. Galite internete rasti Vokietijos atstovų pasisakymų, kad jie nesupranta, kam stabdyti hidraulinio metodo naudojimą, kuris dešimtmečius naudojamas tradiciniams ištekliams išgauti. Yra pristabdyta Prancūzijoje, Bulgarijoje, o Jungtinėje Karalystėje stabdžiai pernai atleisti, nuspręsta procesus spartinti, nes negalima atsilikti nuo JAV. Taip pat procesai buvo sustabdyti ir vėl paleisti Rumunijoje. Lenkija jau turi per 40 gręžinių. Viskas vyksta, tik Europoje, kaip ir pas mus, nėra bendros nuomonės.

– O kur skubėti? Ar mes galime kur nors pavėluoti?

– Palaukime. Jau kalbama, kad latviai gręš Baltijos jūros dugną. Palaukime, gal latviai pragręš. Galima laukti, palikti ateities kartoms, galvoti, kad čia dujų ar naftos gali būti tiek, kad visą pasaulį 50 metų maitinsime. Vienos arabų šalies naftos ministras yra pasakęs, kad akmens amžius baigėsi ne todėl, kad baigėsi akmenys. Tai ir naftos amžius baigsis ne dėl to, kad baigsis nafta.