„Susitikime prezidentas išsakė nuomonę, kad žemės ūkis yra integrali svarbi strateginė dalis visos ekonomikos, todėl atitinkamai iššūkiai šiame sektoriuje turi būti matomi, turi būti reaguojama iš valstybės pusės“, – spaudos konferencijoje trečiadienį po susitikimo su žemės ūkio, maisto pramonės ir prekybos atstovais sakė Jaroslavas Neverovičius.

Pasak jo, nemažai daliai ūkių reikalinga skubi pagalba, todėl turi būti rastos priemonės ir kompensacijos, ypač tiems ūkininkams, kurie į ūkius investavo ir juos modernizavo.

„Būtų nedovanotina, jei valstybė nepadėtų tiems žmonėms atsilaikyti per krizės laikotarpį“, – sakė prezidento patarėjas.

Būtų nedovanotina, jei valstybė nepadėtų tiems žmonėms atsilaikyti per krizės laikotarpį.

Anot jo, būtina geriau valdyti valstybės maisto rezervą, pavyzdžiui, supirkti jam produktus tuomet, kai jų kaina žemiausia.

„Yra maisto atsargos, įstatymas buvo priimtas praėjusiais metais, tai tam tikra galimybė iš rinkos išimti tam tikrą kiekį maisto produktų, pagal ekonominį ciklą tam produktui nenaudingą svyravimą kainos. Šiuo atveju valstybė laimėtų dvejopai  – užsitikrintų rezervą ir pirktų tada, kai kaina žemiausia. Tai galėtų būti ne pagrindinis sprendimo būdas, bet kuris padėtų valdyti“, – teigė J. Neverovičius.

Jaroslavas Neverovičius. I. Gelūno / BNS nuotr.

Jo teigimu, ilguoju laikotarpiu tokie iššūkiai kartojasi, todėl reikalingos priemonės suvaldyti cikliškumą, pavyzdžiui, kooperacija, kuri stiprintų derybines ūkininkų galias.

„Nuskambėjo poreikis organizuoti kažką panašaus į garantijų fondą, savitarpio pagalbos fondus, kur valstybė galėtų užtikrinti stabilesnį reguliavimą, kainų lygį ūkininkams, numatyti grindis ir lubas kainų“, – sakė J. Neverovičius.

Prezidento patarėjas teigė, jog žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas nepakankamai greitai sprendžia problemą.

„Ministras pristatė savo matymą, jis turi tam tikrų pasiūlymų. Reikia konstatuoti, kad judėjimo greitis nėra pakankamas, ir ypač jeigu iš Europos Sąjungos būtų neigiamas atsakymas dėl pagalbos suderinimo, tai reiškia, kad nacionalinės priemonės jau turėtų būti ant stalo paruoštos“, – sakė J. Neverovičius.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimondas Juknevičius kalbėjo, jog pirmiausia būtina išspręsti krizę trumpuoju laikotarpiu ir numatyti greitų priemonių, kad būtų išvengta ūkių bankroto.

„Problema yra užsitęsusi, krizė prasidėjusi nuo sausio mėnesio, kai produkcijos savikaina tapo lygi pardavimo kainai, nebebuvo galimybės uždirbti pelno ūkininkams, o vasario mėnesio situacija pasidarė katastrofiška, tai neeilinė krizė savo gyliu, nes pieno savikaina tapo didesnė už pardavimo kainą 10 centų“, – po susitikimo Prezidentūroje teigė R. Juknevičius.

Vasario mėnesio situacija pasidarė katastrofiška, tai neeilinė krizė savo gyliu, nes pieno savikaina tapo didesnė už pardavimo kainą 10 centų.

„Matant tai, kad iš ES pinigų gauti greituoju laikotarpiu nepavyks, situacija drastiškai beviltiška, apie paramą iš nacionalinio biudžeto nekalbama. (...) Šitoje situacijoje, kurioje atsidūrė, ūkininkai jaučiasi visiškai beviltiški“, – pridūrė jis.

Pasak R. Juknevičiaus, ūkininkai priversti prašyti valstybės biudžeto pinigų, kad galėtų išgyventi.

„Labiausiai reikėtų reguliavimo, bet šiandien turime problemą ir sureguliuoti rinką ir visos kitos ilgalaikės priemonės bus efektyvios tik pieno rinkos stabilizavimui, kad į sekančią krizę ateitume labiau pasiruošę arba jos išvengtume. Esame priversti tiesiog kreiptis ir prašyti Lietuvos biudžeto pinigų, kad ūkiai galėtų išgyventi“, – sakė jis.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus teigė, jog susitikime svarstyti įvairūs pagalbos variantai ūkininkams. Pasak jo, krintant kainoms žemiau vidurkio, galima būtų išlyginti kainas ir ūkininkai jaustų stabilią garantiją.

I. Gelūno / BNS nuotr.

„Pieno sektorius bus stabilus, jis reikalingas tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek pasaulyje, jo vartojimas nemažėja, tiesiog reikia rasti priemones, kuriomis ilgą laiką galėtume nusimatyti tendencijas“, – teigė A. Svitojus.

Jis taip pat kalbėjo apie pieno kainos diskriminavimą, kai mažesnis gamintojas gauna perpus mažesnę kainą nei stambaus kooperatyvo gamintojai. Be to, pasak jo, nesuderinama gamintojo, perdirbėjo ir prekybininkų dalis kainoje, kai ūkininkams tenka mažiausiai.