„Šviesa tunelio gale yra, bet kol infliacijos tempai sulėtės, tai šiek tiek užtruks. Infliacija yra didelė, bet metinis infliacijos paspartėjimas liepos mėnesį buvo gerokai mažesnis nei pirmąjį metų pusmetį. Pirmąjį metų pusmetį metinė infliacija buvo maždaug 2 proc. punktus spartesnė nei mėnesį prieš tai. Tuo tarpu liepos mėnesį tas paspartėjimas buvo 0,4 proc. punkto“, – kalbėjo Lietuvos banko makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus ekonomistas Vaidotas Tuzikas.

Antrojoje metų pusėje kainų augimas sulėtės, tačiau kainų augimas vis tiek išliks spartesnis nei buvo prieš pandemiją.

Infliacija šiais metais niekur nedings, tiesiog kainos augs šiek tiek lėčiau.

„Kitas svarbus dalykas – mėnesinė infliacija, kuri parodo, kaip kainos keitėsi per mėnesį, t. y. kiek vidutiniškai liepą kainos padidėjo palyginti su birželio mėn. Tai tas rodiklis yra 0,8 proc. ir tai yra ženkliai mažiau nei fiksuota pirmąjį metų pusmetį. Sausį kainos kilo maždaug per 2 proc. punktus. Visa tai leidžia mums manyti, kad infliacijos pikas jau yra pasiektas arba bus pasiektas rugpjūčio mėnesį. Panašu, kad kainų augimo spartėjimas išsikvepia, tai reiškia, kad antroje metų pusėje mes numatome, kad kainų augimas lėtės. Prastesnė žinia – infliacija šiais metais niekur nedings, tiesiog kainos augs šiek tiek lėčiau. Kainų augimas bus spartesnis nei mes buvome įpratę prieš pandemiją“, – aiškino V. Tuzikas.

Jo teigimu, įmanoma, kad kai kurių produktų ir paslaugų kainos grįš į priešpandeminį lygį.

„Taip gali būti, tiesiog pagal mūsų dabartines prognozes mes to nenumatome. Kai normalizuosis žaliavų kainos, naftos kainos, kai grįš į priešpandeminiais laikais matytus kainų lygius, tikėtina, kad sulauksime kai kurių kainų ženklaus kritimo“, – teigė V. Tuzikas.

Nepasiturintys, iš valstybės išmokų gyvenantys žmonės Lietuvoje į infliaciją reaguoja sunkiausiai. Pasak V. Tuziko, tokiems asmenims būtina taikyti švelninamąsias priemones, pavyzdžiui, kompensacijas, tačiau nereikėtų švaistyti valstybės pinigų pasiturintiems žmonėms.

„Yra tam tikros visuomenės grupės, kurioms kainų padidėjimas yra ypač skausmingas, t. y. visi socialinių išmokų gavėjai, nuo valstybės išmokų priklausomi žmonės. Jiems tam tikrų priemonių priimti reikia, buvo priimta, jos tikriausiai bus pratęstos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tie valstybės pinigai, kurie yra dalinami, būtų dalinami tikslingai, nes yra ir tokių visuomenės grupių, kurios gyvena pakankamai gerai ir tą padidėjusią kuro ar komunalinių mokesčių kainą jie gali susimokėti, jiems nebūtina taikyti tam tikrų priemonių. Anksčiau buvo visiems padalinta, pavyzdžiui, šildymo kompensacija“, – prisiminė V. Tuzikas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Valstybės kompensacijomis susigundę verslininkai ar gyventojai gali pristeigti fiktyvių įmonių ar kitais būdais siekti paramos.

Valstybės paramos taikymas visiems bendrai sukuria negeras paskatas, kurios gali vėliau atsiliepti.

„Suma elektros ir dujų kompensacijoms, skirtoms gyventojams, buvo tris kartus didesnė nei verslui. Parama verslui nėra didelė, bet nereikėtų vadovautis bendru principu – duodame visiems – ir tiems, kuriems reikia, ir kuriems nereikia. Reikėtų aiškiai identifikuoti tas verslo veiklas, kurios yra labiausiai nukentėjusios ir tikslingai taikyti priemones. Valstybės paramos taikymas visiems bendrai sukuria negeras paskatas, kurios gali vėliau atsiliepti, kai matysime padidėjusį bankrutuojančių įmonių skaičių ir pan.“ – aiškino ekonomistas.

Krizės statistika nerodo. „Ar ateina krizė, sunku pasakyti. Šiuo metu mes nenumatome, kad ekonomikos aktyvumas trauktųsi. Girdime daug kalbų viešoje erdvėje. Skirtingos visuomenės grupės nepatenkintos, tačiau makroekonominė statistika ateinančios recesijos vis dar nerodo“, – tikino V. Tuzikas.

Dėl kainų kilimo susijaudinę žmonės pamiršo, kad dar prieš pandemiją penkerius metus iš eilės infliacija buvo labai nedidelė, o ir darbo užmokestis vis kilo.

„Jeigu žmonės masiškai ims taupyti ir bijoti, galų gale tai gali privesti prie besitraukiančios ekonomikos, bet nereikėtų taip pasinerti į paniką. Priešpandeminiais metais mes turėjome maždaug penkerius metus iš eilės, kai vidutinis darbo užmokestis augo apie 10 proc., o infliacija buvo arti nulio. Tai žmonės dažnai pamiršta ir dabartinis kainų kilimas yra labai skausmingas, nes atlyginimas dabar tiek nedidėja, kiek auga kainos, bet šie procesai per dešimtmetį išsilygina. Negali būti taip, kad sąnaudos darbe didėja, o galutinės kainos nesikeičia“, – aiškino V. Tuzikas.