– Renovacijos tempai vis lėtėja. Kokia ta statistika?

– Pagal Vyriausybės patvirtintą Daugiabučių namų modernizavimo programą, iki šių metų pabaigos numatyta modernizuoti 4 tūkst. daugiabučių namų, tačiau akivaizdu, kad to įgyvendinti nepavyks, nes per visą programos laikotarpį nuo 2005 iki 2018 m. buvo atnaujinta tik maždaug 3 500 daugiabučių.

Pastarųjų metų skaičiai itin nedžiuginantys: 2016 m. buvo baigti tik 786 renovacijos projektai, 2017 m. – 403, 2018 m. – 224, 2019 m. – 269, o šiemet modernizuota tik 118 daugiabučių.

Dabartiniu tempu visi daugiabučiai Lietuvoje būtų modernizuoti tik po 100 metų. Tai rodo, kad planai ir lūkesčiai neatitinka realaus renovacijos įgyvendinimo greičio.

Valstybė turi užsibrėžti ambicingesnį tikslą ir pabaigti renovaciją šalyje per 10–15 metų. Todėl reikia ieškoti naujų ir efektyvių programos įgyvendinimo būdų, kurie esamą modernizacijos procesą paspartintų.

Didelė dalis bendruomenių dar nepasitiki daugiabučių modernizacijos efektyvumu, kokybe ir todėl nedalyvauja renovacijos procese.

– Kodėl stringa ir taip pasyviai vyksta renovacijos procesas?

– Mūsų nuomone, šiandien per mažas valstybės finansavimas renovacijos projektams ir sukurtos per sudėtingos procedūros gyventojams gauti paramą. Taip pat trūksta kompleksinių sprendimų, kurie skatintų kvartalinę renovaciją. Tai vienos iš pagrindinių priežasčių, lemiančių itin lėtus daugiabučių modernizacijos tempus.

Akivaizdu, kad matomas ir per mažas pačių gyventojų susidomėjimas renovacija, nes trūksta pasitikėjimo ir žinių apie jos naudą, kodėl reikėtų renovuoti. Pavyzdžiui, daugiabučio modernizacija leistų žmonėms sutaupyti išlaidas šildymui, padidintų turimo turto vertę, sumažintų pastato priežiūros išlaidas, pailgintų statinio eksploatacijos laiką ir, žinoma, pagerintų pačių gyventojų gyvenimo kokybę. Tačiau didelė dalis bendruomenių dar nepasitiki daugiabučių modernizacijos efektyvumu, kokybe ir todėl nedalyvauja renovacijos procese. Pirkdami statybos paslaugas už mažiausią kainą užsakovai galų gale gauna žemos kokybės paslaugas ir tai daro labai didelę įtaką renovacijos proceso įvaizdžiui.

– Ką daryti kitaip, kad renovacija vyktų sparčiau?

– Valstybė turi užsibrėžti ambicingesnį tikslą – pabaigti renovaciją šalyje per 10–15 metų.

Kaip tai padaryti? Visų pirma, turėtų būti didinamas valstybės finansavimas daugiabučių modernizacijos projektams ir plečiama jo formų įvairovė.

Taip pat būtina paprastinti per sudėtingas procedūras, siekiant gyventojams gauti paramą, nes esamos sąlygos dar pirminėje stadijoje žmones atgraso priimti teigiamą sprendimą dėl namo renovacijos, baiminantis įsivelti į ilgą biurokratinių kliūčių maratoną.

Antra, renovacijos spartą ir siektinas apimtis mūsų šalyje užtikrintų nauji sprendimai, tokie kaip kvartalinė renovacija.

Dabar visi nemodernizuoti daugiabučiai tiesiog šildo lauko orą, tai lemia didesnes gyventojų išlaidas šildymui, o pačių pastatų būklė kiekvienais metais vis labiau prastėja. Kvartalinė renovacija leistų modernizuoti ne tik visus nustatyto kvartalo daugiabučius, bet ir inžinierines namų sistemas, bendras daugiabučių erdves, o tai padidintų ir žmonių gyvenimo komfortą.

Deja, bet šiandien labai mažai įgyvendinamų kvartalinės renovacijos projektų, todėl reikėtų imtis ryžtingų sprendimų ir sudaryti sąlygas  kvartalinei renovacijai vykdyti, kuri tiek žymiai padidintų Vyriausybės sudarytos programos įgyvendinimo spartą, tiek leistų pasiekti ES rodiklius, mažinant išmetamo CO2 kiekį.

Nerimą kelia tai, kad šiandien daugiabučių renovacijos procese labai trūksta šilumos tiekėjų indėlio ir įsitraukimo. Galiu daryti prielaidą, kad šiuo metu jiems nenaudinga, jog būtų spartinamas renovacijos procesas. Todėl valstybė turėtų skatinti šilumos tiekėjų įsitraukimą į renovacijos procesą.

Efektyviai vykdomas daugiabučių modernizavimas atneštų didelę naudą ne tik gyventojams, bet ir mūsų šalies ekonomikai: verslas sumokėtų daugiau mokesčių į valstybės biudžetą, padidintume darbo rinkos užimtumą, sudarant galimybes verslui išlaikyti ir kurti naujas darbo vietas. Pavyzdžiui, įgyvendinant renovacijos projektus, per dešimtmetį apytiksliai sukuriama daugiau nei 20 000 papildomų darbo vietų. Vadinasi, tokiu būdu kuriama pridėtinė vertė, auga gyventojų perkamoji galia ir gyvenimo kokybė.

– Gal vis dėlto labiau apsimokėtų senus namus griauti ir statyti naujus? Kokia Vakarų šalių praktika?

– Senų daugiabučių griovimo idėja – pagrįsta, tačiau Lietuvoje neturime sukūrę plano, ką galėtume pasiūlyti gyventojams, jei griauname senus daugiabučius ir vietoje jų statome naujus. Todėl šiandien idėja perstatyti senus daugiabučius greičiausiai būtų sutikta su nepasitikėjimu ir sukeltų didelį visuomenės pasipriešinimą, nes dažnai gyventojai nori likti gyventi tame pačiame mikrorajone ir naujo būsto tikisi be jokių papildomų priemokų.

Jeigu būtų sukurtas konkretus senų daugiabučių griovimo modelis bei metodika, būtų puiki tema diskusijai. Galbūt pavyktų rasti visiems tinkamą sprendimą ir atsisakyti senų daugiabučių. Tačiau šiai dienai tokio varianto neturime.

Vakarų šalių praktika yra turėti tam tikrą patvirtintą pastatų gyvenimo ciklą. Tokį modelį taiko skandinavai, vokiečiai, austrai. Pavyzdžiui, 60–80 metų pastatai stovi, o paskui yra keičiami naujais, energiškai efektyvesniais. Tokiu keliu eina suomiai, kurie, pavyzdžiui, turi įstatymą, kad pastatas gali stovėti ne ilgiau nei tam tikrą skaičių metų, o pragyvenęs tą ciklą jis yra griaunamas.

– Šalia senų daugiabučių energinio neefektyvumo yra ir kita problema – automobilių parkavimo. Ar, atnaujinant namus, kartu nevertėtų pastatyti požeminių aikštelių?

– Kvartalinė renovacija leistų modernizuoti ne tik visus nustatyto kvartalo daugiabučius, bet ir inžinierines namų sistemas, bendras daugiabučių erdves ir praplėsti automobilių stovėjimo aikšteles, sukuriant reikiamą stovėjimo vietų skaičių.