Darbo ir bedarbių pilna, o dirbti nėra kam – kaip tą paaiškinti?

Pagaliau valstybės remiamų profesijų sąrašas ima sutapti su darbo pasiūlymais. Tai paaiškėjo praėjusią savaitę Švietimo ir mokslo ministerijai paskelbus priėmimo į profesines ir aukštąsias mokyklas naujoves.

Šį mėnesį paskelbtais Eurostato duomenimis, Lietuvoje nedarbo lygis siekia 7,3 proc. ir yra kiek didesnis nei ES vidurkis. Belieka tik pavydėti tokioms šalims kaip Čekija, kur ieškančių darbo gyventojų net tris kartus mažiau nei pas mus. Beje, ir darbai Lietuvoje bet kur nesimėto. Tik keturiose apskrityse šios savaitės pradžioje registruota kiek daugiau nei 12,5 tūkst. laisvų darbo vietų. Daugiausia – 4 150 – Vilniaus apskrityje, antrąją vietą užima Kauno apskritis, registravusi 2 590 darbo pasiūlymų, trečiąją – Klaipėdos – 1 621. Bet šiaip situacija apverktina: Raseinių ar Kaišiadorių rajonuose yra tik po 67 laisvas darbo vietas, o ir į jas nerandama tinkamos specialybės žmonių. Tradiciškai aukso vertės lieka statybininkai, artėjant kurortiniam sezonui, jau ieškoma viešbučių, restoranų darbuotojų.

Kasmet universitetus, kolegijas ir profesines mokyklas baigia daugiau nei 20 tūkst. absolventų, o darbdaviai neranda sau tinkamų darbuotojų. Gal ateityje situacija pasikeis?

Anot Švietimo ir mokslo ministerijos, kad universitetuose valstybės finansuojamų studijų mažės socialinių mokslų, teisės, verslo, viešosios vadybos studijų programose, žemės ūkio, sporto srityse, nesikeis informatikos moksluose. Daugės toms studijų programoms, kurių absolventų trūksta: inžinerijos, technologijų, matematikos, fizikos mokslams. Šiemet į universitetus bus priimta tik 2 proc. daugiau – 7 616 –  stojančiųjų nei pernai, kai buvo priimti 7 472 studentai.

Didžiausia naujovė yra ta, kad labiausiai padaugės studijų vietų kolegijose. Bus priimta net 36 proc. daugiau – 8 790 – studentų, pernai buvo priimta 6 482.

Priėmimas į profesines mokyklas planuojamas, atsižvelgiant į specialistų prognozę. Daugiausia studentų planuojama priimti į inžineriją ir inžinerines studijų programas, paslaugas asmenims, verslą ir administravimą, architektūrą ir statybą, gamybą ir perdirbimą, informacijos ir ryšio technologijas, socialinę gerovę, sveikatos priežiūrą, transporto paslaugas ir žemės ūkį.

"Pagrindinė problema tarp švietimo sistemos ir darbo rinkos yra ta, kad nėra žinomas poreikis. Todėl rengiami specialistai neatsižvelgiant į tai, kokios yra darbo vietos", – "Kauno dienai" sakė prof. Rimvydas Jasinavičius, pirmosios Vyriausybės pramonės ministras.

Mes rengiame darbdavius, tuos, kurie nori gauti darbo. Darbdavių mes neruošiame, kitaip nei Vakarų šalyse.

– Bet Darbo birža skelbia savo prognozes, kokių darbuotojų reikės.

– Darbo birža skelbia tai, ko šiandien reikia. Ji paprasčiausiai vertina padarinius.

– Gal turėtų prognozuoti, ko reikės po 10–15 metų, nes jaunas žmogui prieš akis ilgas darbas – 30–40 metų?

– Bėda ta, kad pas mus nei patys studijuodantieji neturi savo profesinės karjeros tikslo ir plano, nes kas nors juos taip ruošia.

– Technologijos kasdien tobulėja, netruks jos ir Lietuvoje šoktelėti toli į priekį, o profesinis rengimas tai numato? Šiandien didžiausia statybininkų paklausa, tačiau jau gaminami mūrininkai robotai, tinkuotojai robotai, jie padaro tiek, kiek trys dešimtys kvalifikuotų darbuotojų. Mokyklos parengs būrius statybininkų, o keliems robotams užteks ir vieno prižiūrėtojo.

– Pas mus nė viena mokykla nevertinama pagal absolventų įsidarbinimą, jų gyvenimo kokybę. Todėl jos elgiasi taip, kaip joms patogiau.

– Lietuvoje yra trys traukos centrai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. O pagal naują valdžios regionų politiką siekiama jaunimą įkurdinti provincijoje, kur nėra nei pramonės, nei kitų įmonių. Vienintelės darbo vietos – savivaldybėje ir jos įmonėse. Ar įmanoma dirbtinai atgaivinti regionus? Gal kaip tik reikėtų stiprinti dabartinius traukos centrus?

– Per amžius ir dabar žmonės gyvena, keliauja į tas vietas, kur gali užsidirbti. Jei regionuose pajamų šaltinių nėra, ten žmonių ir neišlaikysi. O pajamų šaltiniai gali būti dvejopi. Tie, kurie išlaikomi iš dotacijų, ir tie, kurie patys savo pastangomis susikuria. Pas mus nuo sovietinių laikų išlikusi ta, ko gero, neigiama tradicija, kad dalis darbo vietų yra sukuriama pagal dotacijas. Taip, rajonuose, jei duosime valstybės pinigus, bus sukurtos darbo vietos. Bet veiks tik tol, kol kažkas jas išlaikys. Turėtų būti atvirkščiai, kad žmonės savo veikla sukurtų produkciją, parduotų ir iš gautų pajamų toliau gyventų.

– Ar yra mokyklų, rengiančių tokius žmones, kurie kurtų darbo vietas?

– Atkūrę nepriklausomybę perėjome iš socializmo į kapitalizmą. Kapitalizme pagrindiniai veikėjai yra kapitalistai. Lietuvos didžioji paslaptis – kur ta mokymo įstaiga, rengianti kapitalistus? Nėra tokios įstaigos. Nėra tokių žmonių, kurie mokėtų gausinti kapitalą ir gyventų iš kapitalo grąžos.

Kad šiuolaikinė švietimo sistema neparuošia žmonių savarankiškam sėkmingam gyvenimui, yra aišku. Kodėl neparuošia. Todėl, kad vadovaujasi senais vertinimo kriterijais.

Šiuolaikinis išsilavinimas turi tris būtinas sudėtines dalis. Pirma – akademinis, kurį nuo tarpukario laikų suteikia švietimo įstaigos. Antra – profesinis išsilavinimas, būtinas kiekvienam žmogui, t.y. gebėjimas turimas žinias paversti kokia nors visuomenei, rinkai reikalinga produkcija. Ir trečias išsilavinimas – finansinis. Kaip tą produkciją parduoti, kaip generuoti pajamas ir kaip jas vėliau naudoti. Finansinio išsilavinimo faktiškai nei mokyklose, nei universitetuose nėra. Profesinis – labai siauras, dažnai neatitinkantis rinkos poreikių. Tad mes išleidžiame į gyvenimą žmones tik su akademiniu išsilavinimu, su viena išsilavinimo koja. To šiuolaikiniame pasaulyje nepakanka.

– Europoje pagal nedarbą Lietuva – žemiau vidurkio. Tačiau senosios demokratijos valstybėse, kaip Suomijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, nedarbas nepalyginti didesnis. Kodėl?

– Ten irgi yra spragų, tačiau šalia jų yra ir labai gerų mokyklų, kurios rengia darbdavius. Pas mus visi tik ir šneka, kad reikia geros darbo vietos, kur ją rasti, kažkas turi ją sukurti. Mes rengiame darbdavius, tuos kurie nori gauti darbo. Darbdavių mes neruošiame, kitaip nei Vakarų šalyse.

O tai, kad pas juos didesnis nedarbas, lemia šiuolaikinės visuomenės bėda, kad dalis žmonių nenori dirbti, jie nori gauti. Suviliojami pašalpomis, dotacijomis, stipendijomis ir t.t. Žmogus, kuris nuo vaikystės yra išlaikomas iki 30–40 metų, lepinamas, su tuo susigyvena ir atpranta dirbti. Nebenori keistis, jam patinka tokia komfortiška būsena.

Ko pas mus reikėtų? Kuo anksčiau atpratinti jauną žmogų nuo išlaikymo. Manyčiau, kad pirmąją veiklą, kuri generuotų pajamas, žmogus turėtų pradėti nuo 14–15 metų.

– Bet visi darbo skelbimai pasibaigia fraze "Patirtis būtina". Visiems reikia patyrusio darbuotojo, tačiau niekas tos patirties nenori suteikti.

– Tą patirtį turi suteikti ne darbdavys. Yra švietimo sistema, išlaikoma mokesčių mokėtojų, ji ir turi pasirūpinti. O ne užkrauti darbdaviui, kuris moka didžiulius mokesčius.

Nedarbo lygis ES (proc.)

Čekija 2,4;

Vokietija 3,5;

Malta 3,5;

Vengrija 3,7;

Nyderlandai 4,1;

D.Britanija 4,2;

Lenkija 4,4;

Rumunija 4,6;

Danija 4,9;

Austrija 5,2;

Bulgarija 5,3;

Slovėnija 5,3;

Liuksemburgas 5,4;

Airija 6,1;

Švedija 6,2;

Estija 6,5;

ES 7,1;

Lietuva 7,3;

Slovakija 7,5;

Portugalija 7,8;

Latvija 8,0;

Suomija 8,4;

Euro zona 8,5;

Prancūzija 8,9;

Kroatija 9,6;

Kipras 9,6;

Italija 10,9;

Ispanija 16,1;

Graikija 20,8.

Šaltinis – Eurostatas (balandį skelbti duomenys)