Quantcast

Dalybos: rašytojams – darbas, leidėjams – pinigai

Praėjusią savaitę sostinėje vyko didžiausias leidėjų, rašytojų, skaitytojų renginys – Tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Nors leidyklos neatskleidžia, ar honorarai rašytojams pastaruoju metu kaip nors ryškiau keitėsi, patys rašytojai pripažįsta, kad užmokestis už knygas tebėra "žvirblis girioje".

Rašytojai už išleistas knygas paprastai gauna vienkartinį honorarą, nebent rizikuoja ir su leidyklomis sutaria gauti tik tam tikrą procentą nuo parduotų knygų. Bet ir iš to pragyventi sunku. Todėl jie turi ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių – ar skinti braškes užsienyje, ar čia dirbti su kūryba susijusius darbus.

Menininko pajamos – nutolusios

Poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Benediktas Januševičius sakė su leidyklomis jau seniai neturintis reikalų, nes tai, jo įsitikinimu, nekomerciniam autoriui neapsimoka – honorarai per maži.

"Apskritai iš kūrybos įmanoma pragyventi, jeigu ta kūryba yra ne tavo. Štai žiniasklaida skelbia, kad neseniai Vincento van Gogho paveikslas buvo parduotas už 7 mln. eurų. Vadinasi, paveikslo pardavėjas, jei nėra pernelyg didelis švaistūnas, iš kūrybos gali gyventi ilgai ir galbūt laimingai. Deja, autoriaus gyvenimo kokybei tai niekaip neatsilieps. Ar įmanoma pragyventi lietuvių rašytojui iš savo kūrybos? Galbūt. Jeigu tokio rašytojo kūriniai populiarūs ir jeigu jis pats juos sėkmingai parduoda, tuomet – galbūt. Bet aš nuoširdžiai abejoju, ar įmanoma pragyventi tik iš honorarų, kuriuos grožinės literatūros autoriams moka mūsų leidyklos", – sakė rašytojas.

Jis pasakojo, kad pagal darbo sutartį nedirbančiam rašytojui užsidirbti leidžia įvairūs su literatūra susiję darbai, pavyzdžiui, korektūros skaitymas, redagavimas, vertimai, straipsnių rašymas. Kai kurie kolegos dėsto kūrybinį rašymą, rašo reklaminius tekstus.

"Ilgą laiką maniau, kad esu autsaideris, nes mano pajamos paprastai nesiekia 300 eurų per mėnesį. Bet, pasirodo, 150–250 eurų per mėnesį – tai vidutinės menininko pajamos. Ką gi, vadinasi, esu vidutinis menininkas", – kalbėjo B.Januševičius.

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos duomenimis, 2017 m. vidutinės meno kūrėjų, dirbančių pagal individualios veiklos pažymas, pajamos sudarė 254 eurus per mėnesį, pagal autorines sutartis – 157 eurus, pagal verslo liudijimus – 39 eurus.

Įkainiai: rašytojas B.Januševičius ironizuoja, kad kuo puikiausiai galėtų gyventi iš to, jei kas mėnesį Vilniuje savivaldybės įkainiais pasodintų 2–3 medžius, o už savo poezijos knygelės atspausdinimą susimokėtų atsukęs (arba prisukęs) dvi lenteles su žaliomis rodyklėmis. B. Barausko nuotr.

Pastarąsias šešias vasaras B.Januševičius šiek tiek užsidirbdavo užsienyje ir manė, kad galiausiai atrado pragyvenimo modelį: gauti šiek tiek pajamų iš darbų, susijusių su literatūra, ir šiek tiek iš kitokių.

"Deja, mano uždarbį užsienyje nenumaldoma lietuviškoji infliacija pavertė niekais. Ne taip svarbu, kokį darbą dirbti, svarbiausia, kad liktų laiko ir jėgų kūrybiniam darbui. Manau, praverstų galimybė dirbti puse etato", – svarstė autorius.

Vien iš savo kūrybos B.Januševičius, kaip sakė pats, jokiais būdais nepragyventų, nes eksperimentinė, šiuolaikinė poezija nėra populiari ir ją leisti neapsimoka. Autoriaus laimei, jo knygų leidybą paremia Lietuvos kultūros taryba. Tačiau ir skirstant paramos pinigus rašytojai esą neretai lieka paskutinėje vietoje. Todėl, anot pašnekovo, geriausia, kai parama disponuoti gali jis pats.

"Nenoriu veltis į diskusiją, reikia ar nereikia remti grožinę literatūrą, juolab kad visos ilgesnės diskusijos šia tema iki šiol baigdavosi tik finansavimo sąlygų komplikavimu. Vis dėlto grožinės literatūros rėmime keista yra tai, kad pinigų, regis, atsiranda visiems: rėmimo fondų darbuotojams, ekspertams, leidėjams, vadybininkams, redaktoriams, korektoriams, dizaineriams, spaustuvininkams, renginių organizatoriams, vertėjams ir daugeliui kitų. Tačiau jie paprastai išsenka kaip tik tuomet, kai reikia sumokėti autoriui", – pasakojo B.Januševičius.

Jis akcentavo, kad mažomis pajamomis nesiskundžia, tačiau nori atkreipti dėmesį, koks didžiulis atotrūkis yra tarp menininkų pajamų ir vidutinio atlyginimo, dirbant pagal darbo sutartį.

"Neretai pagalvoju, galbūt galėčiau pragyventi, kas mėnesį Vilniuje (savivaldybės įkainiais) pasodinęs 2–3 medžius, arba susimokėti už savo poezijos knygelės atspausdinimą, atsukęs (arba prisukęs) dvi lenteles su žaliomis rodyklėmis", – kalbėjo rašytojas.

Honoraras – buičiai susitvarkyti

Žurnalistė, rašytoja Gintarė Adomaitytė, šiemet mininti dvidešimtmetį, kai gyvena iš rašymo, pripažino, kad dėl mažų honorarų greta kūrybos tenka imtis ir papildomų veiklų – ji yra vadovė įvairių kultūros projektų, kuriuos dažniausiai įgyvendina su VšĮ "Meno bangos", taip pat dalyvauja kolegų sumanytuose projektuose.

"Ne tik rašau, bet ir pasakoju apie rašymą: tai ir literatūrinės dirbtuvės, ir paskaitos, ir seminarai mokyklose ar bibliotekose, – pasakojo rašytoja. – Panašiai gyvenančių žmonių rasite nedaug. Vadinasi, tai problema, reikalaujanti ir visuomenės supratimo, ir įstatymų leidėjų dėmesio. Man šis kelias patinka, bet kažin ar siūlyčiau juo žengti kitam žmogui. Būta slogių akimirkų, ką žinai – gal dar bus."

Autorės teigimu, jos gyvenimo būdas, pasaulėjauta ir pasaulėžiūra diktuoja šią tiesą: nesidairyk briedžio girioje, čiupk žvirbliuką.

Honorarai už knygas tikrai žvirblio dydžio, vien iš jų neišgyvensi.

"Honorarai už knygas tikrai žvirblio dydžio, vien iš jų neišgyvensi. Tarkime, vienas iš honorarų tapo virykle mano virtuvėje, kitas padėjo atsikratyti uždelstų mokesčių, trečias – truputį pakeliauti po rūpėjusias Europos šalis, ketvirtas – grąžinti skolą sudėtingu krizės metu man padėjusiam bičiuliui. Galbūt yra Lietuvoje žmonių, gyvenančių vien iš knygų rašymo, tačiau aš jų nepažįstu", – sakė G.Adomaitytė.

Rašytoja pasakojo, kad honoraras jai visada sumokamas už rankraštį dar iki knygos pasirodymo arba tik jai pasirodžius. Ji abejojo, ar turėtų papildomos finansinės naudos, jei knygynuose jos knyga patektų į perkamiausių knygų dešimtuką. Tačiau autorės sąskaitą papildo kiekviena jos knyga, kurią iš bibliotekos parsineša gyventojas, nes rašytoja – asociacijos LATGA narė. Kai kurios G.Adomaitytės knygos patenka į Lietuvos bibliotekose skaitomiausių knygų dešimtukus.

"Nemanau, kad leidykla privalo man siūlyti kokias nors ypatingas sąlygas – juk anksčiau ar vėliau privalėsiu už tą ypatingumą atidirbti, atlikdama tai, kas man nemiela. Galbūt būsiu spaudžiama rašyti knygas dažniau, nei noriu, gal man bus nurodyta keisti žanrą, gal po redagavimo nebeatpažinsiu savo teksto, gal pervargsiu knygos pristatymuose. To baiminuosi. Ypatingų sąlygų negeidžiu, jų nemėgstu, joms nepritariu, – kalbėjo rašytoja. – Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse kai kurie talentingi rašytojai nejučia iš kūrėjų tampa rašymo fabrikėlio darbininkais. Nei sau, nei kitiems to nelinkiu", – sakė pašnekovė.

Sutartys palankios leidėjams

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė teigė negalinti pasakyti nieko konkretaus apie honorarų dydžius, nes autoriai jų neviešina, tačiau esą aišku, kad tai ne tokios sumos, iš kurių galėtum ramiai pragyventi pusę metų ar bent tris mėnesius.

"Rašai knygą penkerius metus ir, tarkim, gauni vienkartinį 5 tūkst. eurų honorarą. Padalinkim: vienam mėnesiui tenka vos 83 eurai. Čia jau kalbu apie solidų honorarą, nes būna, kad už romaną užmokama 3 000, 2 000 arba 1 500 eurų. Knygų leidybos kaštai augo ir auga, taigi auga ir knygų kainos, bet, patikėkite, honorarai taip sparčiai tikrai nekyla", – teigė pašnekovė.

Perspėjimas: anot Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės B.Jonuškaitės, autoriai neturėtų pasirašyti jiems visiškai nenaudingų sutarčių, kuriose numatytos tik leidėjui naudingos sąlygos. B. Barausko nuotr.

Ji pasakojo, kad sutartis tarp rašytojo ir leidėjo pasirašoma po to, kai pastarasis perskaito į leidyklą atneštą rankraštį ir nusprendžia leisti knygą. Tačiau derybose stipresnioji pusė paprastai yra leidėjas.

"Tai dviejų pusių susitarimas, tik... atsiminkime, kad leidėjas yra puikus verslininkas, kuriam sutartį parengė geras advokatas. O kitoje stalo pusėje sėdi vien savo kūrybiniuose sumanymuose paskendęs autorius. Sutinku – juridinis neraštingumas – kiekvieno žmogaus asmeninė problema, tačiau aišku, kad žaidėjai ne iš tos pačios lygos. Daugeliui rašytojų sutarties formuluotės – klampūs labirintai, ir dažnai jie pasirašo nedaug ką suvokdami apie savo turtines teises ir kas vyks su jų rankraščiu ateityje. Autorius, net ir labai tikėdamas savo knygos sėkme, negali numatyti, pavyzdžiui, ar knyga bus labai perkama, ar ne. Ar knyga gaus paramą iš Kultūros tarybos, ar ne. Todėl dažniausiai pasirašo, kad gaus vienkartinį honorarą, nesvarbu, kiek leidėjas jo knygų parduos. Gali, žinoma, rizikuoti ir pasirašyti tokią sutartį, kurioje būtų numatyta, kiek procentų autorius gaus nuo kiekvienos parduotos knygos, kad tie procentai bus išmokami kiekvieną metų ketvirtį ar kas pusę metų. Atidavei penkerių metų vargą ir su viltimi lauk, kiek kada nors tau nubyrės. O gal ir visai nenubyrės. O gal bus knyga neperkama, o gal tik bus tau sakoma, kad neperkama, nes kaip tu patikrinsi tos leidyklos buhalteriją?" – svarstė B.Jonuškaitė.

Rašai knygą penkerius metus ir, tarkim, gauni vienkartinį 5 tūkst. eurų honorarą. Padalinkim: vienam mėnesiui tenka vos 83 eurai.

Ji teigė negalinti pasakyti, kokią dalį galutinės knygos kainos pasiima leidykla, knygynas ir kokia dalis tenka autoriui, nes kiekvienas autorius pasirašo individualią sutartį: galbūt vienas išsidera, kad jam leidykla sumokės 10 proc. nuo parduotų knygų (bet ne nuo kainos, kurią matome knygyne, o nuo leidyklos gautų įplaukų), o kitas – 12 ar 13 proc.

Tiesa, yra ir trečias kelias – autorius gali pats investuoti į savo knygos leidybą (gal iš savo kišenės, o gal suradęs dosnių rėmėjų), pats tartis su redaktoriumi, maketuotoju (o gali ir pats sumaketuoti savo knygą), knygos dailininku, pats sumokėti spaustuvei, pasiimti visą tiražą ir pats užsiimti knygos platinimu. Tuomet visas pelnas lieka jam.

"Toks rašytojas jokios kitos – "valdiškos" – tarnybos jau turbūt neieško. Neturi laiko. Laisvas kūrėjas-leidėjas-platintojas viename asmenyje. Ar yra tokių rašytojų? Taip, du tikrai pažįstu", – pasakojo sąjungos pirmininkė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

>Patirtis

>Patirtis portretas
Dar užmiršote paminėti, kad visą tą laiką reikėjo mokėti PSD...

Patirtis

Patirtis  portretas
Vertėja knygą vertė 3 metus. Vertė nuo ryto iki vėlyvo vakaro, neatsitraukdama. Juolab, knyga įtraukė, buvo parašyta po daugiamečio parengiamojo darbo, po archyvų naršymo, reikalavo daug specifinių žinių iš įv. žmogaus veiklos sričių, taigi, teko daug papildomai skaityti, daug tartis su tų specialistais, kad įsitikintum, jog teisingai supratai aprašytą mechanizmo veikimą ar kažką kitą, itin sudėtingą suvokti. Tokios vien su žodynais ir enciklopedijom neišversi. Parašyta talentingai, profesionaliai, kad atrodė, jog prieš save matai visą ten aprašytą vyksmą teatro scenoje ar kino juostoje... Galima buvo išversti per metus, bet tai būtų tik darbinis variantas. O kad suteiktum vertimo tekstą tą patį jausmą, aromatą, „draivą” reikėjo ir vienaip, ir kitaip bandyti, su redaktoriumi derinti... Per visą tą laiką reikėjo iš kažko gyventi, komunalinius mokėti ir už i-netą, kt. darbo sąnaudas... Treji metai kruopštaus darbo atnešė apie 13000 Lt... Su jais reikėjo išgyventi, kol kitą versi... :(

cha lygtai kada nors kitaip buvo

cha  lygtai  kada nors kitaip  buvo portretas
darbininkai dirbo biudzetiniai islaikytiniai jo uzdirbtus pinigus skaiciavo ir tarpusavy dalinosi ...retkarciais numesdami kelis centukus. ir darbininkuj.....
VISI KOMENTARAI 8

Galerijos

Daugiau straipsnių