– Prezidentūra dabar svarsto darbdaviams suteikti tokią teisę, kad tie darbuotojai, kurie nepasiskiepiję, galėtų būti nušalinti nuo darbo. Prezidentūra tokį siūlymą vertina skeptiškai. Kaip vertinate jūs?

– Na, aš manyčiau, esame tokioje kryžkelėje, kurioje tikrai visi turėtume susitelkti ir pabandyti, kad ketvirtoji banga neateitų į Lietuvą ir mes galėtume tęsti savo įprastą gyvenimą, koks, deja, tetruko tik vieną mėnesį. Taigi, lankstumas šioje vietoje darbdaviams pridėtų galimybę galbūt greičiau paspartinti vakcinavimą. Mes palaikome tokią iniciatyvą. Aišku, prieš tai su kiekvienu darbuotoju, o jūs turbūt žinote, kad šiandien sektoriuje yra 54 tūkst. laisvų darbo vietų, bet tuo pat metu turime 112 tūkst. bedarbių. Tai su kiekvienu darbuotoju, aišku, reikėtų kalbėtis atskirai – įsigilinti į esminius dalykus, ir jeigu nesusiduriama su jokiais medicininiais paaiškinimais, kodėl jis negalėtų būti paskiepytas, tai siūlome pirmiausia surasti alternatyvą – vietą, kur jam nereikėtų turėti kontaktinio bendradarbiavimo su galimais klientais, nes tai iššaukia civilinės teisės riziką pačioms įmonėms, jei klientas apsikrėstų nuo darbuotojo. 

– Dabar noriu paklausti apie elgesį su darbuotojais, kurių, kaip suprantu, jūsų sektoriuje ir taip kone katastrofiškai trūksta. Kaip atrodė pirmadienis, ar buvo tokių pramonės darbuotojų, kurie atėjo be testų, kurie buvo nušalinti nuo darbo?

– Nušalintų nuo darbo aš nesu matęs. Aišku, mūsų įmonių skaičius yra nemenkas – 4 tūkst. įmonių, 299 tūkst. darbuotojų ir 46 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai jokių didelių probleminių dalykų neturėjome, bet aišku, dėl nesitestavusių klausimų buvo.

– Prezidentūra, nors ir skeptiškai vertina tokią teisę – leisti darbdaviui nušalinti nepasiskiepijusį darbuotoją nuo darbo, bet vis dėlto sako, kad yra dar ir kitos skatinimo priemonės. Kaipgi paskatinti darbuotojus greičiau pasiskiepyti? Ar matote dar kokių nors papildomų priemonių?

– Be abejo. Visos priemonės gal truputį pavėluotos – jei būtume taikę jas anksčiau, gal rezultatas būtų ir geresnis. Viena iš tų priemonių, kurias mes siūlėme – duoti išeigines po pirmojo ir antrojo skiepo. Vieną dieną, tarkime, duoda darbdavys arba apmoka „Sodra“. Ir tokiu būdu leisti žmonėms pasiskiepyti. Nors tai ir pavėluota priemonė, bet, aš manau, kad ji būtų iš dalies veiksminga, nes neapsisprendusiųjų skaičius yra gana nemažas – svyruoja bent jau mūsų sektoriuje apie 30 proc.

– Jau svarstoma tuos, kurie nenori vakcinuotis, galimai ne tik šalinti iš darbo vietų ir nemokėti už neišdirbtas dienas, bet, tarkime, net ir nekompensuoti jiems ligos išmokų, tokiu atveju, jei jie nesiskiepytų ir susirgtų COVID-19. Ką galvojate apie štai tokius svarstymus?

– Na, aš manyčiau, kad gal šie svarstymai jau yra pertekliniai. Galima ir pasitarti, kodėl dalis visuomenės sveikų ir pasiskiepijusių, turėtų mokėti už tuos, kurie piktybiškai nenori skiepytis. Bet, aš manau, kad gal šioje vietoje tai yra jau kraštutinė priemonė – yra kitų būdų, kaip įtikinti žmones. Daugiausia, aišku, probleminių sričių turime rytų ir vakarų Lietuvoje, kaip bebūtų keista. Didmiesčiuose situacija nėra labai prasta – kalbu apie gamybines įmones iš savo sektoriaus. Bet vis dėlto nuo pasiskiepijusių rekordų IT srityje ir moderniose gamyklose, susijusiose su farmacija, kur 84-86 proc. pasiskiepijusių, ir, tarkime, 57 proc. statybų sektoriuje. Aišku, čia yra labai didelis skirtumas ir visi mes turėtumėme dirbti, stengtis gražiuoju įtikinti žmones. O jei vis dėlto neišeina jų įtikinti ir išlieka rizika pakenkti įmonei ir bendradarbiams, tai nušalinimas turėtų būti kraštutinė priemonė.

– Taip, bet kokios skatinimo priemonės, gal jūs galėtumėte įvardyti – laisvadieniai ar kažkas panašaus? Nes, kai buvo prabilta, kad testai bus mokami tiems, kurie nenori skiepytis ne dėl rimtų priežasčių, o dėl nenoro, šiek tiek padaugėjo besiskiepijančių skaičius. Kaip jūs pats pastebėjote – ar kalbos apie mokamus tekstus žmones labiau paskatina skiepytis?

– Taip, manau, kad realybė yra tokia, kad kai žmogui už testus reikia mokėti pačiam ir jie nebėra nemokami, tikrai paskatina. Lietuvoje tai veikia. Manau, kad reikia išnaudoti būtent tas priemones, kad kainuotų pačiam žmogui ir jis susimąstytų, kad reikia atlikti skiepą, kad neatsitiktų problema su juo pačiu ar aplinkiniais. Aš manau, kad tai yra teisinga kryptis, o dėl paskatų, aš jau minėjau, kad laisvadieniai po pirmo ir antro skiepo pasidalijus darbdaviams kartu su valstybe kaštais, manau, kad tai yra pakankama paskata žmonėms, nes daugeliui po skiepų yra neigiamų reakcijų. Taigi tuo metu jie galėtų pabūti namuose.

– Ir dar apie skirtumą, apie kurį kalbėjote, tarp tam tikrų pramonės sektorių. Kaip jūs galvojate, kodėl situacija statybų sektoriuje yra būtent tokia ir kodėl jis, galima sakyti, šlubuoja kalbant apie vakcinavimo tempus?

– Tikslių duomenų neturiu, galėčiau tik spėlioti, kad statybų sektoriuje dirba didelis skaičius atvykusių žmonių iš aplinkinių šalių. Kalbu apie Ukrainą, Baltarusiją. Ne paslaptis, kad būtent tose šalyse yra labai daug žmonių, netikinčių skiepų nauda arba bandančių išgirsti ir įsiklausyti, kad tai yra vos ne priverstinis dalykas, kuris turės genetinių pasekmių ir panašiai.

– Kaip visa ši situacija ir vakcinavimas, kuris gali tapti privalomu dirbant jūsų sektoriuje, paveiks darbuotojų deficitą? Teko kalbėtis su jūsų kolegomis ir iš vieno jų išgirdau nuomonę, kad dabar, jei taip nutiks, tai darbuotojai tiesiog išeis iš savo darbo vietų, nes, tarkime, Darbo birža vakcinuotis neprašo.

– Labai gera jūsų pastaba. Galbūt šiandien tie, kurie išeitų iš darbo ir eitų į Darbo biržą gauti išmokų, galbūt ir jiems būtų poreikis, kad ateidami pas kitą – naują darbdavį, jau būtų vakcinuoti ir tai būtų išmokų sąlyga. Kaip ir kalbėjau, aš apsiriboju tuo pačiu, kad geriau nespausti morališkai, bet galbūt per pinigus ir aš manau, kad tada santūrūs lietuviai ir atvykę užsieniečiai tikrai labai greitai susiskiepytų.