Ar lietuviai nusiteikę pirkti pasibaigusio galiojimo maistą?

Esą tai kasmet sutaupytų maždaug 50 tūkst. tonų išmetamo maisto.

„Tai yra tiek, kiek suvalgo Alytaus miesto gyventojai“, – konstatavo A. Armonaitė.

Anot Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT), pasibaigus terminui „Geriausias iki…“ produktai vis dar saugūs vartoti, tačiau ilgainiui praranda tam tikras kokybės savybes.

„Tai galėtų būti miltai, grūdų produktai, kruopos, kava, arbata ir kiti įvairūs gėrimai. Taip pat – konditerijos gaminiai, kuriuose yra daug cukraus, konservai“, – teigė VMVT atstovė Ilona Drulytė.

Pasibaigusio galiojimo produktai būtų specialiai pažymėti ir papildomai patikrinti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Prekybininkas prisiimtų visą atsakomybę už tolimesnį galiojimo terminą. Ir vartotojui galiotų visos tos pačios teisės, kaip ir įsigijus bet kokį kitą produktą su nepasibaigusiu galiojimo terminu“, – sakė Lietuvos prekybininkų asociacijos prezidentė Rūta Vainienė.

Esą labiausiai iš to išloštų mažmenininkai.

„Stovi vienas indelis. Ką tada turi daryti prekybininkas? Dėl vieno indelio „Maisto bankas“ tikrai nevažiuoja. Tuomet prekybininkui tenka jį utilizuoti, o tai – kaštai. Jis negali paprasčiausiai išmesti į šiukšlių dėžę, kaip mes darome namuose“, – kalbėjo R. Vainienė.

„Antras dalykas – mes sudarome prielaidas žmonėms gerus produktus įsigyti geresnėmis kainomis“, – pliusus vardijo A. Armonaitė.

Lietuviai maistui vis dar skiria maždaug penktadalį visų savo pajamų. Per metus – maždaug 2200 eurų. Daugiau išleidžia tik rumunai.

„Lietuvoje problema dvejopa – mes daug išleidžiame maistui, bet daug jo ir iššvaistome“, – teigė Ekonomikos ir inovacijų ministerijos duomenų analitikas Titas Budreika.

Esą pardavinėjant maistą, kurio terminas „Geriausias iki…“ jau pasibaigęs, atsirastų nauja niša prekybininkams konkuruoti. O tai gyventojams – į naudą.

Ministerija skaičiuoja, kad leidus prekiauti pasibaigusio galiojimo produktais, būtų galima sutaupyti maisto už maždaug 150 mln. eurų. Tačiau visi šie pliusai įmanomi tik tuo atveju, jei bus kam tokį maistą pirkti. O dalis gyventojų nusiteikę gana skeptiškai.

Šiaip nepirkčiau, bet žinant studentų stipendijas, kai nėra už ką išgyventi, tai – variantas.

 

„Šiaip nepirkčiau, bet žinant studentų stipendijas, kai nėra už ką išgyventi, tai – variantas“, – sakė gatvėje kalbinta praeivė.

„Nepirkčiau, nes man atrodo, kad toks maistas – jau netinkamas“, – porino moteris.

„Ypač vaikams toks maistas, manau, nesaugus vartoti“, – sakė senjoras. 

„Na, – racionalus sprendimas. Kai kurie produktai taip greitai negenda“, – svarstė kitas pašnekovas.

Kiti sako atsižvelgsiantys į tai, kokias nuolaidas pritaikys prekybininkai.

„Maisto bankas“ kritikuoja, kad toks bandymas nesumažins maisto švaistymo problemos. Mat dažniausiai į šiukšliadėžę keliauja ne miltai ar makaronai, o vaisiai ir daržovės. Tačiau A. Armonaitė aiškina, kad nuo kažko pradėti vis tiek reikia.

„Bus ir ką paaukoti, bus ir ką parduoti“, – teigė A. Armonaitė. 

Vieno termino, kiek po galiojimo pabaigos būtų galima vartoti nusipirktus produktus, nėra.

„Ilgiausias laikotarpis gali būti metai, tarkim, kavai, arbatai, grūdų produktams“, – vardijo  I. Drulytė.

Gyventojai turėtų nuolat stebėti, ar produkto kokybė nepasikeitė.

„Pirmiausiai reikėtų pasižiūrėti, ar nėra išorinių pokyčių. Tada – pauostyti, ar neatsiradę gedimo požymių. Ir galiausiai – paragauti, ar nepakitusios skoninės savybės“, – aiškino I. Drulytė.

Ekonomikos ir inovacijų ministerijai dar turi pritarti Vyriausybė ir Seimas. Lietuva būtų pirmoji Baltijos šalyse, priėmusi tokias įstatymo pataisas.