Quantcast

Kas laimi 30 metų kainų ir algų šuolių į aukštį varžybas?

Statistikos departamentas palygino, kaip gyvenome 1990-aisiais, kai vidutinis atlyginimas siekė 283 rublius, ir kaip praėjusiais metais, kai  vidutinis mėnesinis priskaičiuotas darbo užmokestis pasiekė 1 421 eurą (atskaičiavus mokesčius – 967 eurus). Lietuvos gyventojų perkamoji galia nuolat didėjo, o vartojimo krepšelis gerokai priartėjo prie vakarietiškojo – reikšmingai sumažėjo maisto išlaidų dalis, tačiau ji vis dar viena didžiausių tarp ES šalių.

Algos rubliais

Pasak Statistikos departamento, didžiausius atlyginimus 1990 m. gaudavo dirbantieji kreditavimo ir valstybinio draudimo sektoriuose (399 rublius), taip pat valdymo srityje (310 rublių), mokslo įstaigose (332 rublius), mažiausius – kultūros darbuotojai (175 rublius). Didesniais už vidutinius atlyginimus galėdavo pasigirti troleibusų vairuotojai (352 rublius) ir dirbantieji statybose (396 rublius). 2020 m. daugiausia uždirbdavo (vidutiniškai po 2 tūkst. eurų) aukščiausio lygio vadovai.

1990 m. vidutinės mėnesio pajamos vienam šeimos nariui siekė 217 rublių. Dar apie 776 rublius per metus vidutiniškai žmonės gaudavo pajamų iš asmeninių pagalbinių ūkių (kolūkiečiai – net 3,2 tūkst. rublių).

Ką už šiuos pinigus buvo galima įsigyti? Statistikos departamentas primena, kad 1 kg jautienos tuo metu kainavo 2,24 rublio, dešros ir rūkytos mėsos gaminiai – 4,20 rublio, bulvių 1 kg – 19 kapeikų. Šiuo metu vidutinė jautienos kumpio kaina – 6,64 euro už 1 kg, bulvių – 26 centai.

Kaip tuo metu skelbė statistika, darbininkų ir tarnautojų šeimos vienam nariui per metus vidutiniškai tekdavo po 92 kg mėsos ir mėsos produktų, įskaitant lašinius. Už vidutinį atlyginimą 1990 m. lietuvių šeima galėjo įsigyti 96,8 kg jautienos arba 1,2 t bulvių. 2021 m. vidutinės mėnesio algos užtektų nusipirkti 145 kg jautienos arba 3,7 t bulvių.

Avalynės pora 1990 m. vidutiniškai kainavo apie 30 rublių, kojinių arba puskojinių pora – 2,3 rublio. 2020 m. vyriškų medvilninių kojinių pora vidutiniškai kainavo 3,19 euro.

Pokyčiai gyvenant su litu

Statistikos departamentas, Lietuvai minint nepriklausomybės 25-metį ir besirengiant įsivesti eurą, skaičiavo, kaip keitėsi šalies gyventojų perkamoji galia nuo 1994-ųjų iki 2014-ųjų pabaigos.

2014 m. ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su 1994 m. tuo pačiu laikotarpiu, už vidutinį šalies ūkio neto (į rankas) darbo užmokestį buvo galima įsigyti daugiau: 506 kg smulkaus baltojo cukraus, 321 l pasterizuoto pieno (2,5 proc. riebumo), 115 kg kiaulienos kumpio be kaulo, 83 kg ruginių miltų duonos, 78 kg aukščiausios rūšies virtos dešros, 66 kg jautienos kumpio be kaulo, 36 kg sviesto (82–82,5 proc. riebumo), 31 l – 40 proc. alk. degtinės.

Kaip ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, didžiausia gyventojų piniginių vartojimo išlaidų dalis tenka maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams, tačiau ši dalis sumažėjo beveik perpus (1992 m. ji sudarė 44,8 proc., 2015 m. – 24,7 proc. visų piniginių vartojimo išlaidų). Lietuvos gyventojai mažesnę nei 1992 m. išlaidų dalį skiria alkoholiui ir tabakui, drabužiams ir avalynei, būstui apstatyti, įrangai ir namų priežiūrai bei viešbučiams, kavinėms ir restoranams, bet daug didesnę – transportui, būstui, elektrai, dujoms ir vandeniui, sveikatos priežiūros, poilsio ir kultūros bei ryšių prekėms ir paslaugoms.

Infliacija lydėjo nuolat

Lietuvai įsivedus eurą, infliaciją reguliuoja Europos Centrinis Bankas, siekiantis, kad infliacija visose ES šalyse būtų apie 2 proc. Iki tol, išskyrus kelerius metus, ji pas mus būdavo didesnė.

Infliacija nustatoma stebint pagrindinių prekių ir paslaugų kainų pokyčius. Dažnai vienos kainos krenta, kitos kyla, tad vieni žmonės kainų pokyčius pajunta labiau nei kiti.

Statistika byloja, kad, Lietuvai įsivedus eurą, oficiali statistika rodė, jog vidutinės kainos sumažėjo beveik 1 proc., didelės infliacijos Lietuvoje nebuvo, nors daugelis žmonių pajuto, kad prekės pabrango. Vis dėlto tokią statistiką tuo metu lėmė kiti veiksniai – atpigusi nafta, kviečiai, pieno produktų perteklius dėl Rusijos embargo ir kt. Šios prekės itin svarbios kasdienio vartojimo krepšeliui ir tuo metu paslėpė kylančias kitų prekių ir paslaugų kainas.

Valiutos lėmė brangimą?

Kaip kainas nuolat (ir į didžiąją pusę) koregavo kiekviena pinigų reforma – valiutų pasikeitimai? Pasak Statistikos departamento, darbo užmokestį galima lyginti nuo 1994 m., ankstesniu laikotarpiu keitėsi valiutos, vyko dideli kainų svyravimai.

Per 1994–2014 m. laikotarpį minimali mėnesinė alga padidėjo 17,8 karto ir 2014 m. sudarė 292 eurus (1994 m. – 16,4 euro). Minimalios mėnesinės algos ir vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio santykis 1994 m. sudarė 17,4 proc., 2014 m. – 43,2 proc.

Per 20 metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje padidėjo 7,2 karto ir 2014 m. sudarė 676,4 euro, 1994 m. – 94,2 euro: valstybės sektoriuje išaugo 6,7 karto ir 2014 m. sudarė 720,1 euro (1994 m. – 107,4 euro), privačiajame – 7,9 karto ir 2014 m. sudarė 654 eurus (1994 m. – 82,5).

Beje, praėjusiais metais nuo minimo atskaitos taško prieš 26 metus vidutinis atlyginimas į rankas buvo padidėjęs jau 10,2 karto, iki 967 eurų.

1990 m. atkūrus nepriklausomybę, Lietuva vis dar priklausė rublio zonai, todėl tik 1992 m. gegužės 1 d. greta rublių į apyvartą išleisti jų pakaitalai − talonai (vadinamieji žvėreliai, nes ant jų buvo pavaizduoti gyvūnai), kurie tų pačių metų spalio 1 d. tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone Lietuvoje. Rubliai į talonus buvo keičiami santykiu 1:1. Tačiau laikinieji šalies pinigai pigo ne dienomis, o valandomis. Rytą valiutos keitykloje įsigijęs vieną JAV dolerį vakare už jį ten galėjai gauti keletu "žvėrelių" daugiau. Baigiantis šių pinigų cirkuliavimo laikotarpiui dolerio kaina perkopė gerokai per 500 laikinųjų talonų.

1993 m. birželio 25 d. litas vėl sugrįžo po daugiau kaip 50 metų pertraukos − į apyvartą išleisti litai ir centai. Laikini pinigai talonai buvo keičiami į litus santykiu 1 litas už 100 talonų. Nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 1 d. litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 1 doleris už 4 litus.

2002 m. vasario 2 d. litas susietas su euru tuo metu galiojusiu santykiu – 3,4528 lito už vieną eurą, šis santykis išliko iki lito pakeitimo euru. 2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje įvesta bendroji Europos valiuta – euras.


Komentaras

Laura Mociūnaitė, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnioji ekonomistė

Per pastarąjį dvidešimtmetį vartojimo krepšelis Lietuvoje reikšmingai priartėjo prie vakarietiškojo. 2000 m. gyventojai maistui, įskaitant alkoholį ir tabaką, skyrė apie 44 proc. savo išlaidų ir tai buvo maždaug dvigubai daugiau nei vidutiniškai ES. Kylant pragyvenimo lygiui, maisto išlaidų dalis reikšmingai sumažėjo ir praėjusiais metais sudarė jau tik 28 proc. Ypač reikšmingai sumažėjo duonos ir grūdų produktų, mėsos išlaidų dalis vartojimo krepšelyje. Šių maisto prekių grupių išlaidų dalis krito daugiau nei perpus ir dabar sudaro atitinkamai 3 ir 4 proc. Vartojimo krepšelio pokyčiai atspindėjo ir dėmesį sveikai gyvensenai. Daržovių dalis vartojimo krepšelyje išaugo ir dabar sudaro vidutiniškai 2,3 proc., o, pavyzdžiui, vaisiams tenkanti išlaidų dalis beveik nepasikeitė.

Mažėjant maisto išlaidų daliai vartojimo krepšelyje, išaugo paslaugų ir pramonės prekių dalis. Per minėtą laikotarpį paslaugų išlaidų dalis vartojimo krepšelyje padidėjo nuo 17 iki 27 proc. Tam reikšmingą įtaką turėjo kilęs pragyvenimo lygis, kuris sudaro galimybę didesnę išlaidų dalį skirti, pavyzdžiui, pramogoms. Tiesa, per šį laikotarpį stipriai išaugo ir paslaugų kainos, kurių augimą skatino sparčiai kilęs darbo užmokestis. Dabar daugiau išlaidų skiriama įvairioms paslaugoms, tačiau išsiskiria apgyvendinimo, poilsio ir kultūros, asmens priežiūros (pavyzdžiui, kirpyklų) paslaugos. Vien šioms paslaugoms tenkančių išlaidų dalis analizuojamu laikotarpiu išaugo daugiau nei dvigubai (nuo 3 iki 6,7 proc.). Pramonės prekių dalis vartojimo krepšelyje per dvidešimtmetį padidėjo beveik 11 proc. ir dabar sudaro 34 proc. Didelę įtaką tokiam pokyčiui turėjo pagerėjusios galimybės įsigyti automobilius – išlaidų automobiliams dalis vartotojų išlaidų struktūroje padidėjo beveik 2 proc.

Vis dėlto 2020 m. buvo išskirtiniai. Atnaujinti vartojimo krepšelio duomenys rodo, kad vartotojų išlaidų struktūra dėl prasidėjusios pandemijos ir priemonių, skirtų jai suvaldyti, keitėsi kitaip nei įprastai. Apribojus paslaugų veiklą ir gyventojams vengiant rizikos užsikrėsti, išlaidų paslaugoms dalis per metus sumažėjo nuo 30 iki 27 proc. Ypač reikšmingai sumažėjo restoranams ir viešbučiams skirtų išlaidų dalis. Šių paslaugų dalis vartojimo krepšelyje per metus sumažėjo beveik trečdaliu ir pernai sudarė 4,8 proc. Gyventojams daugiau laiko praleidžiant namuose didėjo maisto išlaidų dalis – ji praėjusiais metais padidėjo 1,6 proc. Analizuojant vartotojų išlaidų struktūrą išsamiau, galima pamatyti ir daugiau pandemijos atspindžių. Dėl dažnesnio darbo iš namų ir dėl kurį laiką apriboto judėjimo tarp savivaldybių mažėjo degalams tenkanti išlaidų dalis. Daugiau laiko praleisdami namuose gyventojai daugiau dėmesio skyrė namams atnaujinti ir darbo vietoms įsirengti – išaugo baldų ir kitų būsto apstatymo reikmenų, namų ūkio prietaisų ir kompiuterių išlaidų dalis.

Paslaugoms ir pramonės prekėms skirtas išlaidas veikė ir technologinis proveržis bei kokybės pokyčiai. Per 20 metų kompiuteriai tapo nepakeičiama darbo priemone, o mobilieji telefonai jau seniai atlieka kur kas daugiau funkcijų nei tik komunikacijos. Todėl nenuostabu, kad laidinio telefono įrangai ir paslaugoms tenkanti išlaidų dalis sumažėjo daugiau nei 30 kartų ir dabar sudaro tik 0,1 proc. vartojimo krepšelio. O mobiliojo telefono įrangos ir ryšio paslaugoms, asmeniniams kompiuteriams ir internetui, priešingai, skiriama išlaidų dalis išaugo nuo 0,6 iki 3,5 proc. Tiesa, kurį laiką sparčiai didėjusi asmeninių kompiuterių išlaidų dalis jau daugiau nei dešimtmetį mažėja. Tai, tikėtina, susiję su keliais veiksniais. Visų pirma, gerokai išaugo apsirūpinimas kompiuteriais: remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2000 m. juos turėjo tik kas devynioliktas namų ūkis, 2007 m. – jau beveik kas antras, o 2020 m. kompiuterį turėjo dauguma namų ūkių (jo neturėjo maždaug kas ketvirtas). Be to, tobulėjant technologijai, jie reikšmingai atpigo. Pavyzdžiui, 2020 m. asmeninį kompiuterį buvo galima įsigyti beveik trečdaliu pigiau nei 2010 m. Labai svarbu ir tai, kad mobilieji telefonai tapo kompiuteriais kišenėse ir gali atlikti daug kompiuterio funkcijų. Greitai tobulėjantiems ir vis išmanesniems tampantiems mobiliesiems telefonams skiriama išlaidų dalis auga ir palyginti nedaug atsilieka nuo asmeninių kompiuterių išlaidų dalies.

Nepaisant per dvidešimtmetį stipriai pasikeitusios vartotojų išlaidų struktūros, Lietuvos ir kitų ES šalių vartojimo krepšeliai vis dar skiriasi. Maisto išlaidų dalis Lietuvoje (28 proc.) pernai vis dar beveik 5 proc. viršijo vidutiniškai ES tenkančią dalį, o paslaugoms skirdami apie 27 proc. vartojimo išlaidų atsiliekame dar daugiau – ES paslaugoms pernai skirta 39 proc. Išlaidų struktūrą lyginant su, pavyzdžiui, Vokietijos, atotrūkis dar didesnis – Vokietijoje paslaugoms tenka daugiau nei 44, o maistui – tik 17 proc. visų vartojimo išlaidų. Tiesa, kaimyninėse Baltijos šalyse situacija panaši kaip ir Lietuvoje – maisto ir paslaugų išlaidų dalys reikšmingai nesiskiria.

Vartojimo krepšelio skirtumams įtakos turi ne tik pajamų lygis, vartojimo įpročiai, tačiau ir skirtingas kainų lygis šalyje. Gana didelį svorį vartojimo krepšelyje sudarančio maisto kainos 2019 m. Lietuvoje sudarė apie 80 proc., o paslaugų kainos – tik 52 proc. ES kainų lygio.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
kas manpatiko autore teisingai rusu laiku atliginimus parode

LT

LT portretas
Lita reikia grazinti,nes tuoj su euru galesit tik uzpakalius valytis.

T

T portretas
Spekulentai laimi.
VISI KOMENTARAI 9

Galerijos

Daugiau straipsnių