Žolininkė: termose plikytos arbatžolės gali tapti nuodingos

Anot jos, norint, kad gydymui skirtos arbatos veiktų, jas reikia virti, ir tai daryti bent 15–20 minučių.

– Kaip atsirado įsitikinimas, kad lietuviškos žolelės gali padėti sveikatai ir atsipalaiduoti?

– Įsitikinimus dažniausiai suformuoja tam tikros žinios. Kai perskaičiau daug fitoterapijos leidinių, suformavau įsitikinimą, kad žolelės gali puikiai padėti sunegalavus. Tačiau įsitikinimai gali keistis, iš jų atsiranda daug mitų. Pavyzdžiui, atsirado įprotis arbatas užsiplikyti termose. Tačiau kai kurios arbatos turi būti verdamos 15–20 minučių, ypač skirtos gydymui. Reikia virti arbatas tam, kad augalas į vandenį išskirtų reikiamas medžiagas.

– Kodėl nereikėtų arbatos plikyti termose?

– Biochemikai tyrinėja šį aspektą ir sako, kad užplikius žoleles, po kurio laiko reikia jas nukošti. Nes užplikius žoleles ir palikus jas ilgesniam laikui, kaip dažniausiai daroma naudojant termosą, susidaro nuodingi junginiai. Aš linkusi tuo tikėti. Juk neišplovus puodelio, kuriame buvo plikyta arbata, atsiranda keistas kvapas ir pan.

Užplikius žoleles ir palikus jas ilgesniam laikui, kaip dažniausiai daroma naudojant termosą, susidaro nuodingi junginiai.

– Tačiau kartais sakoma, kad verdant žoleles gali dingti jų naudingos savybės.

– Savybės nedings, tai mitas. Taip juk galima kalbėti ir apie virtą maistą. Tačiau tai netiesa.

– Žoleles auginate pati, taip pat jas renkate ten, kur nevažinėja transportas, vyrauja natūrali aplinka. Tai labai svarbu, ar ne?

– Taip, kai sumaniau auginti žoleles, pirmiausia nuvažiavau į Ukmergės veterinarijos įstaigą ir pasidomėjau reikalavimais. Dėl visko, ką darau, tariuosi su specialistais. Man pasakė, kad žolelės turi būti renkamos 3 km atstumu nuo didžiųjų kelių. Mano kaimas nuo didžiųjų kelių nutolęs 5 km.

– Išgirdę žodį „žolininkas“, kai kurie įsivaizduoja raganą, išmanančią ne tik žoleles, bet ir galinčią pasakyti dar ką nors įdomaus. Ką apie tai manote?

– Žiniuonystė Lietuvoje keistai siejama su magija. Žiniuonis yra žmogus, turintis daug žinių, mokantis jomis pasinaudoti. Nuo senų senovės žiniuoniais buvo žmonės, netingėję kažką veikti, eruditai. Savo žinias jie perduodavo kitoms kartoms – iš pradžių žodžiu, vėliau raštu, taip atsirado liaudies medicina.

Tačiau tapti žolininku neskaitant tinkamos literatūros, tik remiantis močiutės pasakojimais, – pirminis variantas, labiau hobis. Tikrasis mokslas stipriai pažengęs. Pavyzdžiui, 1972 m. knygose esančios liepos indikacijos ir tai, kas žinoma dabar, labai skiriasi. Esminiai dalykai lieka, bet augalai papildomai tyrinėjami. Jei domiesi augalais rimtai, atrandi tikrus lobynus.

– Parduotuvėse matome gražiai supakuotas indiškas ir kitokias arbatas įvairiais pavadinimais. Ar lietuviškos žolelės mažiau populiarios?

– Visiems labai patinka sakyti – šis dalykas svetimas, iš labai toli... Tuomet tai atrodo kaip labai reikšmingas, išskirtinis dalykas. Regis, išgersi indiškos arbatos, ir tapsi gyvas. Tačiau vasarą pasilenkus savo pievelėje galima rasti augalų su tokiomis pačiomis veikliosiomis medžiagomis.

– Skeptikai gali sakyti, kad Lietuvoje mažai saulės ir čia augančios žolelės nesukaupia tiek daug naudingų savybių.

– O gal lietuviui jų tiek ir nereikia? Juk gamta nekvaila. Kalbant rimtai, nemanau, kad lietuviškos žolelės nėra populiarios. Žmonės jomis domisi. Informacijos yra tiek literatūroje, tiek internete. Mamos girdo savo vaikus liepžiedžiais, čiobreliais, raudonėliais ir žino, kad arbata – pirmas ir geriausias vaistas, pavyzdžiui, peršalus.

– Kokios arbatos padeda virškinimui?

– Norint sumažinti uždegimą ir bakterijas, galima gerti medetkų arbatą. Tiesiogiai virškinimą ir kepenų veiklą veikia smiltinis šlamutis – retokas, smėlingų vietų augalas. Šlamučio arbata gali labai padėti, tai vienas augalų, kurį derėtų turėti namų vaistinėlėje.

Virškinimą aktyvina ir bakterijas sutraukia pelynas. Taip pat tinka bitkrėslė, ji aktyvina kepenų veiklą. Virškinimui gerinti tinka mėta, melisa, raudonėlis, kraujažolė, kmynas, pankolis, ajero šaknys, beržų lapai ir pumpurai. Tačiau patys svarbiausi – pelynas, šlamutis ir medetka.